susigūžiame aplink tavo gulinį  net keista kaip trumpai kraipome galvas  krūpteliu         
koja slysteli taip lyg daryčiau kūlverstį  su  aana1 susiliečiam pečiais    šiame                   
kambaryje viskas radę savo vietą  girdėt kaip tų dviejų nugaros gergždžia  lenkiasi
stuburas sverdamas galvas  kaip keista    tavo migis pramargsta  keturiais  blyškios
odos ovalais  visad sakei  tai negali kartotis

skendėjome pievoje  kur tik įgulus kūną apgaubia pailgos žolelės  sumetę galvas į krūvą
mes balkšvantį dangų  visad tysojai ranką iškėlus taip kad šėšėlis dengė aanos
veidą  ir jai nereikia prisimerkt kad pastebėtų tą debesį į kurį bedi pirštu      čia
baltraiščių2 katinukas  sakai  matyti iš dryžių gilių kaip mirtis  ir kojas taip lyg tupėtų
ant pelenų pilnos puodynės  sakai  ir jis3 niekad nepasikartos

net keista jei sugrįžti  rytas telieka pluoštu šviesos  peržengiant tarpdurį  kaip keista 
nespėjai suvilgyti rankų  šaltu vandeniu veido papuošti  šiam kambary viskas radę savo
vietą  antklodė apgaubus kūnus  taip kad    lengvai įspėtum  kiekvieną kūnagūbrį     
aana atleidžia rankas  paleidžia kelius    jos veidas atlėgsta  tokia nelygi drobė  šviesa
vis sustoja    mainos šėšėliai          keista dairaisi ilgai      mano keliai palieka  krūtinę 
iš linkio kintanti nugara gergždžia  aš žystu  kaip ir tie du  kūnas atgauna kvėpavimą 
kaip ir  aana žysta  jos plaukai nusidriekia visu migiu

drybsai visad iškėlus  ir kas kart perkirtus debesiui sakai visa tai kas užpildytų formą ligi
pat baltų linijų  kilsteli lūpą aukščiau kad raidė labiau išsiplėstų  įsiremtų patogiai  tavo
lūpos  vis vapsi kad nuplauktų pilni istorijų  ir jos niekad nepasikartos  aš girdžiu kaip
šlama žolė tiem dviems purtant galvas  jie nepažino    tavo mylimo    kaip po mūsų
kūnais šlama žolė  šnibždėjo  aana į mano lūpas  tik tyla praplaukia viršum mūsų    sakė 
dūmai iš baltraiščių patalo

tai  negali  kartotis    tu  pažįsti  savo  kambarį  kaip  keista  vėl  palikai  rytą  už
durų    nenuplovusi nuovargio  kad nustotų mekenti vilnonis ėriukas    kad visos
istorijos  užpildžiusios formą  kad visos  atgautų pavidalą  ir kaip keista  nustoji
dairytis  antklodė įsipina pirštuose  mūsų kūnai nepaliauja žydėję  trukteli  ir plaikstosi
patalas lyg būtu pilna vėjo pilna ošimo lyg būtų  tu trukteli  ir patalas neranda sau vietos 
tavo guolis nebėra tavo guolis

kai tapo vaisku  kai neliko nė vienos istorijos  prikandusi lūpas  pirštu  seki šviesulį 
tą kur nudažo skliautus  įsirėmęs patogiai  tą kur pasakojo tie du  kad grąžina tavo
paklodėi baltumą    tavo kūnas visai įsitempęs  vakaro šėšėliui dengiant  aanos veidą 
krūvoj nebeliko galvų  sukasi stuburas sverdamas  tie du apglėbia kelius 
blyškios odos ovalai  aplink tavąjį kūną  lyg niekad nebūtum palikus                    gulinio

mudu sėdėjome  atsirėmę į akmenis  ir šaltis kėlė kalnus ant nugaros  raižė viršukalnes
pylimus žarstė įšalusioj odoj  buvo tik po saulėlydžio  ir tu sakai  šis dangus begalo
mėlynas  sakai  gūdesnio nebus    per dažnai būni teisi  ir tas mėlis gėrės į odą 
skverbės į kaulus  kol nugara paliko akmėnį  kol keliai prigludo  kol keliai pasitiko 
krūtinę

kaip keista  vakar sakei  esą nubudai pelenais nuklota      susiėmus už šono      tarsi šaltis
būtų įsirėmęs į dubenį


1  aana – esamo susiskaldymo ramybės išminities teigiamos būties pavidalas
2 Baltraiščiai- rami saugi nebegrįžtama praeitis kuri dažnai išplaukia prisiminimų pavidalu keistų asocijacijų sutapimų forma
3 jis- skaudaus sunkiai susitaikomas savo esybės praradimas trūkumas