tai srutų dvokas gatvėj stiklių
apšiurę purvini balandžiai lesa miegą
it kapuose regėjęs vargšų išlestus plaučius
kaip šventas petras pagiriotai burba kalvis
                                                              sieną

sumaišęs su durim
bežadį kūną nudėvėtą
prakeikia žibanti dama sraute aštrių kvapų
o ten kape varguoliai dūsta
                                        auga mėtos
 
pro juodus šonkaulius pelijančias akis
į debesį sieros aprūkusia šviesos kolona stiebias
lyg molį damos sudaiktėjusiais pirščiukais
išskobia miegančių galvų pakaušius
                                                    kėdės

suskyla tyliai rezonuodamos į juoką
kai dulka sąmonės ornamentuotoms rankoms semiant purvą
nakties duobes košmariški balandžiai kerta miegui
figūros erdvės ir monetos lieja dvasios vėjo urną

kol damos nagrinėja sielų vertikalę it banknotą
ten kapuose be užrašų užtrokšta paskutinis
su nebylia kančia prieš lesamas nužvelgia miestą
taip plazda bado angelas virš ąžuolų tylos
                                                              krūtinę

supjausto netikėtai įstriža aušra su miegu trupa kaulai
ir srūva oras sprogsta grindiniai sulūžta medžio kojos
taip šnara garsiai damos sukniom popierinėm lyg iššoktų viltį
bejėgiškai juodai pakyla virš stogų it pieštos Gojos


pabunda kalvis grindinio paklodėj
o stiklių gatvės vidury šviesos kolona puslapių verpetais
balandžių plunksnos į dangaus kiaurymę įsivėlę aukso vartais
ir šnabžda kalvis
pagiriotai keikia tuščią popierinę dvasią
prakeikia iškirstą ramybę
                                      šventas petras