Retkarčiais reikia pabūti toje sarkazmo kupinoje obuolių kritimo akimirkoje. Kai ant galvos ne vaisiai bumbsi, o graužtukai. Kai atrodo, jog gervės ilgomis kojomis mėšlungiškai traukia liežuvį (juk tokie kartūs kauliukai!).
  Su patetiškomis gervėmis bendrauju. Jos kuria beribių miškų raistus, tik lizdus krauna mano plaukų viršūnėse. Naktimis pina juos, o vidudienį sklendžia aplink, gieda. Keistos jų giesmės – kraupios, tačiau šiltos.

  Sykį gervė padėjo du kiaušinius. Patinas apžiūrėjo, pakapstė mano suveltą galvą, atsispyrė ir jau niekada nebegrįžo į tą sarkazmo kupiną obuolių kritimo akimirką.
  Dievas nutapė tamsiai geltoną skausmą ir didžiulį debesį, tirštomis rūko plunksnomis uždengusį saulę. 
  Sukalbėjau penkiolika vienatvės „Tėve mūsų“.

  Sunku stebėti du nežinomybe gimstančius pasaulius. Pirmasis būna sunkesnis už antrąjį. Dievaži, kiek meilės reikia išperėti pirmajam kiaušiniui. Kiek daug širdies išplėšia, kiek laiko.
  Antrasis daug mažesnis, jo lukštas neapsakomai plonas bei trapus. Paliestumei pirštu – suskiltų. Todėl ir guli nepastebėtas mano sarkazmo kupinoje obuolių kritimo akimirkoje.
Girdžiu vienintelį gervės „ tik (i) u (t) ak tik (i) u (t) ak“.

                                      Staiga viskas nuščiūva.


                                                  T (r) akšt.



  Tą išgąstingai tylią išsiritimo ir netekties akimirką sėdžiu po obelimi. Ji žydi kvapais, o nuo manęs atšoka tonos graužtukų. Iš niekur. Sarkastiškai.