Kraustausi iš žvilgsnio
veidrodžiai lyg niekad rausvi tokie
neatsispindi sapnuose
popierius vis juokias
nubėga juoda pasityčioja
eilučių sekundės
nemiega ir garsiai į sienas
pririškit prie medžio
apleidžia mane jau
nieko tik lapais nugelsiu
šnabžda iš sapno
buvai man ruduo