Baltutėlė, atrodo, kad nėkart neliesta, nors dar neseniai aš ją liečiau; porcelianinė, trapi, baisu nagu raižyti tobulumą, tačiau visada alsavau tiesmuku, gan gyvulišku noru pažymėti turėtą teritoriją bent randeliu, bent šašu, kuris nukris, bet žinos ten buvęs; baltas auksas- net neprisimerkęs įžiūriu ties dubeniu prabą; aš stebiu: po manim, ant manęs, prie manęs guli tobulumas kūno, kurio grožis, tiesa, pakartojamas, bet nesiliaujantis manęs žavėti; aš stebiu: šalia manęs- iššvaistyta oda, niekas viduje nebuvo vertas išorės.
    Kartais aš spėlioju: kas nenusidėvi? Žmonės- kaskart vos pakartoję mane ar kitą, gyvūnai- iš anksto neunikalūs, vaikystė – ji visada tokia pati, sprendimai gal kitokie, bet iš vienodo nemąstymo ar tiesiog atkartojimo principo; apseilėti smegenys. Nenusidėvi žodis. Pasaulis mane pasitiko tūkstančiais lapų, skirtinga rašysena, su daugybe rašalo dėmių, kartais puslapiai būna subjauroti, neaišku kuom, baisu net verst, o jei dar pirštą lyžtelėjus... Esu išspjovęs nepatikusią repliką, citatą, atryt net yra tekę, tačiau negaliu aš imt į burną visko, ką skaitau: iš akių, iš rankų, lūpų, mostų, išraiškų, atvaizdų, savęs. Galiu tikėt aš kūnu, tačiau ne vidumi. Štai guli ties manim jau kaltas, liestas kūnas, tačiau atrodo lyg ką tik gimęs ir per greit išaugęs. Cypiu dantim: neatsibusk, tobulumo noriu aš. Nors kartą trumpo.


                                                        ***

-Na kas, kas? Krūtinė, klubai, šypsena, grožis – štai, kas daro moterį moterišką! Klausi tu manęs beprotysčių. Ir visad taip.
-Neatsakei. Klausiau, kas ją daro moterišką, o ne gražią.

    Negaliu nesivaipyt. Einu gatve, žengiu į banką, barą, į namus, ir negaliu nesivaipyt. Ir vis tiek įsimenu labiau nei kiti, besivelkantys betoniniais skruostais ir geležinėm akim. Ir visi iš paskos, iš paskos. Seka savo autoritetais, dievais, vaiduokliais ar krikštatėviu. Ketinu eiti atbulomis. Tik atgal ir iš tako, kad atrasčiau kelią, kurio niekas nerado, nors mano kelio danga taps šliužų nugaros dantytais šarvais.
    Noriu įkvėpti moteriškumo. Reikia, kad pajusčiau, jog išvis yra, nes užuodžiu, regis, srutų kanalą įvairiais skirtingais latakais, o vamzdžiai, och, vamzdžiai įvairiausi: „Gucci“, „Chanel“, „Versace“, prakaitas, baimė, kava, šizofrenija. Man reikia jėgos, man reikia Antigonės su užsispyrėlišku bebaimingumu, spjovimu į dangų, valdovus. Man reikia kažko tikro, kad būtų sunku palaužt. Persisotinau lengvomis pergalėmis, nebelaikau fakto sėkme, jei man nereikėjo stengtis.