galima
aš išplauksiu drumzlėmis
rusvo vyno stiklinėje
į pasaulį
kur manęs
nebebus
kur pustomos kvepiančio vėjo
lipnią odą kutena
išrašytų svajų drožlės
ir zebrų ūsai
ir banginių

mano karalystėj tik sausi
spalvotų stikliukų viesulai
mano veidrodžiai
pažirę blizgiom žuvimis
srūva upėm

galima
ten mirguliuos genių akys
ir įsismelks kartumas
miegančių medžių
po gomuriu
kai manęs nebebus

ir teliks svaigulys
svirduliuoti truputį
nemokšiškai
juk vyno niekas
negeria iš stiklinių
juk niekas--

tai tegul nebebus