virš mano pilvo pakibus naktis laižo nuvarvėjusį vašką
kitapus uždangos tirštas švokštimas atplukdo ir sviedžia
rytą prie durų tuk
                            tuk asilėlis kanopa į grindinį beldžiasi
ant kupros – pernakt nuraškyti gelsvi vabaliūkščiai gena
viens kitą rausvo skliauto galybėn
karščio pritvinkęs dangus pūliuoja suvytusiom tulpėm iš
vidurių kur žydėjimas baigiasi rudenį o ruduo nesibaigia
tik žmogus išeina į žiemą tuk
                                                tuk lumzdeliais ant asilėlio
kupros išgins ir mane panardins vandenin lig suskilusio
lukšto kiaurymės

mes tik šilkmedžio dulkės priėmę piligrimišką pozą
ar jauti vėjo šuorai plaka pečius vos palinkus pirmyn vos
apkabinus viens kitą nuo išsiviepusios saulės
tuk
      tuk akmenėliais į sieną nuaidi išbarstytos d (v) ejonės
lyg purslai viršum tavo kaktos