Ir palengva beriu juodąsias avis į baltąsias lankas. Tegu ganosi. Tenegaili Dievas  žolės, kur minčių plynėse užgimsta, kuri maitina ir sergi mažus padarėlius. Tušti lapai palengva virsta ganykla, sklidina vaizdų, garsų ir išgyvenimų. Vėjas, įsiveržęs pro atvirą langą plėšia iš rankų tai, kam dar nevalia pakilti. Tarsi balsą iš praeities čia atnešęs gūsis sukelia ūžesį. Tas ūžimas virsta bičių aviliu. Bitės išskrenda pro akis ir virsdamos avimis leidžiasi į jų laukiančią pievą. Ši su malonumu priimu visus pakeleivius. Deja, ne viskas taip paprasta. Atgrasus balsas pasąmonės gelmėse nuolat skelbia:,, Jog tu ne piemuo, ne tau avis ganyti''. Tačiau pirštai – kurti ir toliau plaukia eilutėmis, skęsta langeliuose, tyrlaukiuose ieško vietos naujiems sutvėrimams įkeldinti. Šie atsidėkoja ramiai rupšnodami žolę ir likdami ten, kur šiems ir vieta. Ant piršo nutupia musė. Susimąstai. Griebi mėsininko peilį ir kerti, kapoji. Skerdi, kol pieva virsta krauju fontanu ir kaulai tebarkšo tarp žolės kuokštelių. Leidi ranką ir ant kaulų bei kraujo čiurkšlių, misdamos savo protėviais, užgimsta naujos avelės, šįkart riebesnės, vilna auksine aprėdintos. Šypteli. Pamažu ir čia ima ryškėti kontūrai. Vedi pirštu ir iš piršto ištryškusios sijos pastato tvorą. Dabar jau net ir silpniausios avelės galės jaustis saugios. Paskutinieji štrichai – pastatomi vartai ir užrakinami karaliaus antspaudu. Tebūnie, tai tik pradžia.