Nusiūbavo, nulingavo laukai ir pievos. Nusinešė rytmečio žarą dangun beskubanti saulė. Aukštyn besistiebiantys gėlžiedžiai lydėjo praeivius maloniu, nosį kutenančiu, vasaros dvelksmu. Pilvus išvertę katinai vangiai ražėsi nagais draskydami medinius trobesius. Išsiviepę mergaitės, rausvais sijonėliais, gaudė melsvoką bei šiek tiek baltais taškeliais padabintą drugį. Tiktai viksvų, ir geltonais žiedais besipuošiančių augalėlių gelmėje rimtį drumstė neklaužada berniūkštis. Pasiėmęs lenktą, kiek ilgesnę už delną, šakos nuolaužą šis šaukė gąsdindamas paukščius ir žvėris, medžius ir balose susikaupusius vandenis, gyva ir negyva aplinkui. Klykė feur ir drebėjo kalnai amžinieji. Staugė feur ir slėpėsi moterys nešinos pintinėmis. Feur ir iš veidų liko tik nuotrupos, feur ir iš nuotrupų vien tik dulkės. Feur, štai iš baltų veidų trykšta raudonis. Feur ir griūva bažnyčios, feur ir su Dievu išeina juo tikintieji. Feur – drobes užgriūnantys artilerijos sviediniai. Feur ir pasaulio nėra tokio, koks buvo.



Feur - ugnis vok.