Žvelgiu į tamsą ir laukiu kol kas nors uždegs žvakę. Tamsoje nuaidi užsidegančio degtuko riksmas ir blanki šviesa apšviečia niūrų kambarį. Nuvirtusi kėdė, šalia tuščias butelis. Atrodo nuo vyno. Akį patraukia netvarkingai kažkokiu skuduru užklota lova. Joje kažkas yra. Girdisi duslus šnopavimas. Tai vienintelis garsas mirtinoje tyloje, kuris neleidžia sujudėt. Staiga antklodė sujuda ir iš po jos išlenda ranka. Ji prikausto mano dėmesį. Ranka maža lyg vaiko, oda lygi, švelni, bet... net baugu. Ji ne žmogaus. Nukrečia drebulys. Tai ne žmogus. Jei ne, tai kas? Pagaliau smalsumas ir ryžtas nutraukia mane kausčiusias grandines ir aš žengiu... prie lovos. Tvankiu kambario oru nuaidi žingsniai. Vienas žingsnis... Du... trys... keturi... jis sujudėjo. Už lango sukaukė vėjas ir pasigirdo lietaus beldimas į stiklą. Aš sustingau ir bijojau pajudėt. Eik. Nestovėk. Juk nori pamatyti kas ten. Eik. Aš einu. Penktas žingsnis... dar du žingsniai ir aš busiu prie lovos. Šeši... sep... kažkas mane sustabdė ir... suabejojau. Jei tai ne žmogus, tai kažkoks gyvūnas. Jei taip, tai jis gali būti pavojingas. Bet ne. Žmogus būna pavojingesnis. Nesuvaldomas smalsumas vėl užvaldo mano kūną ir priverčia žengti. Aš užsimerkiu... septyni. Stoviu. Jaučiu, jog į mane žiūri. Šnopavimas nutilo ir liko girdėti mano širdies dūžiai. Bet ir tie tilo. Širdis plakė vis lėčiau ir lėčiau. Atrodė, jei ji ir sustotų, aš jausčiau tą skvarbų žvilgsnį įbestą į mane. Atsimerk. Išdrįsk pažvelgti į akis. Kad ir kieno jos bebūtų. Sujuda blakstienos ir... išlėto atsimerkiu. Pagaliau. Vėl matau žvakę. O dabar pakelk akis į to sutvėrimo akis ir susikauk. Juk jis į tave tebežiūri. Tu jauti. Nagi... akys lėtai kyla ir pagaliau... o Dieve! Žingsnis atgal ir... tas žvilgsnis mane sustabdo. Aš vėl žengiu į priekį. Tos akys... Iš po antklodės išlindusi ranka lėtai pakyla ir visu ilgiu išsitiesia į mane. Ji kviečia prieiti dar arčiau ir sėst ant lovos. Tačiau rankos aš nematau. „Sėsk“. Akys kaip ir ranka kvietė mane. Aš paklusau ir pajaučiau šalia kūną. Jis jau nebegulėjo. Jaučiau gilų kvėpavimą ir ranką... Ji lėtai suspaudė mano riešą ir laikė. Vis dar žiūrėjau į akis, kurios sakė: „viskas gerai. Taip turi būti. “ Bet jose buvo dar kažkas. Grėsmė. Darėsi silpna. Pajaučiau pagalvę po galva. Protas temo. Akys merkėsi. Viskas skendo į tamsą. Ranka mano riešą paleido ir pajaučiau kaip juo teka skystis. Norėjau atsimerkt ir pažiūrėt, bet akių vokai buvo tokie sunkūs, jog neįstengiau. Jaučiau, jog kilu. Gera. Jau nieko nebejaučiau. Tik kad kilu. Viskas dingo. Viskas. Net ir tas kūnas, kuris buvo šalia. Dingo... viską gaubė tamsa. Bet staiga tamsoje blykstelėjo žiburys ir aš supratau. Tai buvo tikrai ne žmogus. Tai buvo...