Nuo kalvų kyla rytas, šaltu prakaitu laisto pasaulį ir staugia.
Apsikabinę savo gitaras, it talijas su išsikišusiais šonkauliais, sėdime vidury plyno lauko. Anksčiau kartais atbėgdavo Juozas, visas uždusęs, rodydavos, jog tuojau pargrius, tačiau jis tik susvirduliuodavo, pasikasydavo nepraustą kaklą ir skaudžiai atsikosėjęs sumaldavo:
-  Jei nebaigsite groję šitomis baisiai nesuderintomis kanklėmis, mano močiutė nuravės jus nuo čia ir jūs jau niekad daugiau neišdygsite.
Mes jam kuo rimčiausiai siūlydavom nustoti gyventi, bent kuriam laikui, o jis atkakliai tvirtindavo, jog „taip gali pavirsti akmeniu ir išvis senelė jam liepė neklausyti nepažįstamųjų, tad verčiau eisiąs namo bei negaišiąs laiko su mumis dėl to, kad mes nemokame susiderinti savųjų kanklių, jau nekalbant apie grūdus, nes jie, anot močiutės, turi stiebtis debesų link, todėl sėdėti ant jų negalima, o jeigu jau klūpėti tokiu metu, tai nebent melžiant karvę, ne kaip mes, nenaudėliai mužikai iš prigimties bei klaidingai auklėti, ir dar su kanklėmis. Nesuderintomis. “
Juozas visuomet žiūrėdavo į mano brolį, o šis jam šypsodavos, rodydavo instrumentus, leisdavo paliesti, mokydavo sakyti „gitara“, tačiau berniūkščiui nepavykdavo patikėti, kad tai ne kanklės, ir jis apsisukęs nubėgdavo su graudžiomis ašaromis akyse, sakydavo paskųsiąs mus senelei. Juozukas iš prigimties buvo doras žmogus, tad savo pažadus tesėdavo.
Jam skuodžiant atgal, mes kurdavom gražiausias dainas, nes kitaip nemokėjom, mus girdėdavo visas kaimas, pučiant stipresniam vėjui -  net sodybos už miško, juosiančio mūsiškes trobas, nes vėlgi – kitaip nesigaudavo.
Brolis grodamas naudojo tik tris stygas. Kartą vienai  nutrūkus jis pasilenkė šalia mano ausies ir pasakė, jog nieko nėra geriau už mus visus, nes mes ir kiti draugai esame be proto keistas ir stiprus jausmas bei melodija viename, o gitaros yra mūsų kalba, koks skirtumas, kad nesuderinta, svarbiausia tai, kad mes suprantame vienas kitą, o pats nuostabiausias dalykas – kad aš esu jo sesė ir jis mane myli labiau už savo sielos brolį, kuris ir yra ta nutrūkusi styga.
Draugai buvo susikaupę, o aš tokia laiminga, brolis toliau grojo su dviem stygom, o aš ranka mušiau ritmą, pakilo vėjas, tada pradėjome dainuoti, kiekvienas garsiau už kitą, o aš pamiršau žodžius, visi sėdėjo užsimerkę, o mano vyzdžiai išsiplėtė, draugas iš dešinės pradėjo švilpti, o aš bandžiau pajudinti vidurinįjį kojos pirštą, staiga visi nusijuokė, o aš susigraudinau iš laimės.
Močiutei dažnai skaudėdavo stuburą, todėl kitą rytą vėl atbėgo Juozas. Priminė, jog vieną dieną mes būsime išravėti ir  jis iš visos širdies bijo virsti akmeniu ir jo senelė neapkenčia nesuderintų kanklių ir dar (tuomet jis atsikvėpdavo) jeigu jau klūpėti tokiu metu, tai nebent melžiant karvę.
Mes mylėjom kaimo gyvulius, mokėmės kriuksėti, šertis, retkarčiais lesdavom, netgi vaikščiodavom it kalakutai iškėlę krūtines, tačiau juokas per daug greitai jas suspausdavo, tad visi subliūkšdavom. Tik iš žalmargių nesityčiojom. Brolis neleisdavo, nes jųjų akys per daug didelės: gilesnės nei galima paskęsti bei platesnės už jo mylimosios, o tai reiškė daug.
Brolio mylimoji buvo šalia.  Ji guosdavo mane vėsiomis naktimis, nes nuo šalčio aš be perstojo ašarodavau (tokios graudžios būdavo šalnos laukuose), motiniškai bučiuodavo paraudusius skruostus, savo siauromis lūpomis sugerdavo kiekvieną ištryškusį minties atspindį, apkabindavo ir dainuodavo tik man. Tada aš nurimdavau. Ji buvo tobula, jei tik kas gali toks būti.
Broliui ji reiškė žolės stiebą bei lietaus ratilus vandenyje, jam Mieloji buvo gamta, balos žvyrkelyje, medžių šaknys, audroje besiblaškanti valtis bei kibiras vandeniui semti joje – visa, apie ką jis tą akimirką galvodavo. Ji visuomet sėdėdavo sukryžiavusi kojas, tad atrodydavo tokia rami bei tyra, jog žmonės pamatę visą jos grožį išsigąsdavo, juos baugino baltut baltutėlė oda ir stiklinis žvilgsnis, o mes išmokom mėgautis jos ramybe, kurti apie ją, garbinti, mylėti, nusižeminti...


Draugai atrodė tokie juokingi naktimis. Tik Mielosios veidą apgaubdavo rugiagėlių ramuma ir aš, paliesta jos monotoniško alsavimo, pati nevalingai užmerkdavau akis. O brolis miegodamas visad tyliai kartodavo jos vardą.
Mes snausdavom vieni kitiem ant pilvų. Tai tas pats jausmas, kai po lietaus šaltinis bėga į tavo bambą, ir po galva jauti šiltą bei minkštą guminę vandens pūslę. O ji tai išsipučia, tai išsileidžia, suvirpa, šokteli, nejuda.




Vieną rytą draugai išėjo pirkti kefyro. Kartu pasiėmė gitaras, drabužius bei kažką nepaaiškinamo, lyg kelis kastuvus žemės, o atsivėrusią duobę užpildė liūdesys ir rasos lašai.
- Kefyro jie neparneš, žinau, kad neparneš, - tada pasakiau broliui. Jis vos pastebimai palinksėjo galva, viena ranka įsikniaubė į mylimosios plaukus, o kita brazdino tas kelias stygas. Tądien jos mus abu erzino.
Po pietų su kauptuku rankose atlėkęs Juozas pranešė, jog ryt pjausim miežius. Brolis vėl linktelėjo. Šįkart skaudžiau, jo kaklo slanksteliai šaižiai sutraškėjo, lūpos susičiaupė, it prieš lietų apsiniaukė akys.
Iš tiesų, pradėjo lyti. Mieloji nebeguodė nei manęs, nei brolio, pati pasislinko atokiau ir traukėsi, traukėsi tol, kol visai išnyko.


Apsikabinę savo gitaras, it talijas su išsikišusiais šonkauliais, sėdime vidury plyno lauko. Aplinkui plečiasi duobės, o brolis ilgesingai vis šnibžda jos vardą „Vasara, vasara... “.