Paklausyk, ką sako Mėja. Ji kalba griežtai, bet racionaliai. Ir iš esmės ji yra teisi. Vidinio "koštuvo" neturėjimas kiša Tau koją, kaip ir tai, paradoksas, kad Tavo galva, regis, sprogsta nuo vaizdinių. Jeigu, tarkim, sveikas ir normalus žmogus yra 36.6 laipsnių temperatūros, tai poetas turėtų būti na, iki 39... Paskui jau reikia vaistų, nes smegenys gali perdegti. Galbūt Tau tie vaistai yra eilėraščiai - karščio išmetimas, bet skaitant tai pernelyg akivaizdu. Tekstas gali gimti iš fiziologinio poreikio, bet paleisti jį tokį... neatsakinga.

Pastebėjau vieną didelį (manyčiau nemažą) pertraukos minusą - kai susiduriama su neblogais eilėraščiais, bene vieninteliai komentarai, kuriuos gauna autoriai, yra vieno ar dviejų žodžių ilgumo
Ir taip, šie mano žodžiai turi tą šlykštųjį moralizavimo prieskonį, kuris man pačiai bjaurokas, bet ką padarysi, net sau visada patikti neįmanoma.
O dabar apie eilėraštį:
vienam tokiam labai gerai žinomam personažui, kurio negaliu pavadinti autoriumi ar rašytoju, nes šie žodžiai jam gerokai per siauri, jaunystėje, kai jis buvo išleidęs porą trejetą poezijos knygelių, kritika prikaišiojo, kad jis švaistosi savo talentu kaip papuola, tiesiog tam, kad švaisytųsi. Vienas tų kritikų pareiškė, kad jei jis pats turėtų šio autoriaus eleganciją, lengvumą ir poetinius sugebėjimus, laikytų savo garbės reikalu atsisakyti visos tos tuštybės. Savo gyvenimo pabaigoj minėtasis kūrėjas pirmuosius savo kūrinius vadino 'rimtomis jaunystės klaidomis' ir nebeleido jų publikuoti.
Šios istorijos tikrai netaikau tau - man rodos atvirkščiai, tavo kūriniai dažniausiai neša labai stiprų emocinį užtaisą, jei bandau įsivaizduoti jų rankraščius (nors tokie matyt neegzistuoja, bala nematė), matau tik suplėšytą popierių ir išsibarsčiusias juodas metaforas, o jėgos juk niekaip negali pavadinti tuštuma.
Be to, ši istorija tikrai nėra tokia paprasta kaip čia pateikiau. Bet ką noriu pasakyti - tai kad ji iš dalies apie tai, ką matau būtent šitame eilėraštyje. Nesakau, kad tu jį rašei ex nihilo(o kaip tai derėtų prie tavo vardo!), bet beveik taip aš jį perskaičiau. T.y. paprasčiausiai neįtikini, skaitydama jaučiu, kad tu jį nusprendei parašyti ir parašei. Tačiau visi tie blabla apie melsvąjį šaltinį (nors ir gražūs), tačiau išties nekalbantys. Taip, tai yra ŽIAURIAI subjektyvu, ir taip, aš matau, kad tai geras eilėraštis.

=manyčiau