Ketvirtas skyrius.

Akelitas.

Vieną kartą nežymiai sublykčiojo menka švieselė. Kitą milisekundės dalelę telefonas pradėjo šokį ant grindų. Dar po akimirkos pasigirdo pirmieji polifoniniai žadintuvo garsai. Toliau sekė išsiblaškę Flevos judesiai: iš pradžių neaiškus muistimasis, vėliau rankos tiesimas grojančio aparato link. Pirštai, suradę reikiamą mygtuką, nutraukė erzinančią melodiją. Sunkiai praplėšti akių vokai nusileido žemyn, tačiau pasnausti nebeleido atkakliai įsiveržiančios mintys. Pirmoji – trečiadienis, vis dar į mokyklą. Antroji – surfiksinas. Po šios akys atsimerkė ir įgavo grėsmingą pykčio formą.

Fleva nuspyrė antklodę, iškėlė kojas ir pasirąžė. Girdėjosi kiekvieno smulkaus kaulo tarkštelėjimas. Ji įsispyrė į šlepetes ir nutapsėjo iki vonios. Šaltas vandens pliūpsnis į veidą atgaivino apsiblaususias akis. Pasaulis ėmė ryškėti ir atsiverti naujomis spalvomis. Išsivaliusi dantis, apsirengusi ir susegusi savo rausvus plaukus sege, ji nuėjo į apačią.

Valgomajame ant plonos prancūziško batono riekės marmeladą jau tepėsi Kladis. Jis matė, kad sesuo vis dar pyksta dėl prarasto surfiksino, tad nusprendė prie jos nelysti. Fleva atsisėdo šalia brolio ir nieko netarusi taip pat pradėjo teptis sumuštinius. Tėvas tikriausiai jau buvo išvažiavęs, o mama tebemiegojo.

***

Akelitas – didžiausias miestas visoje Smalksiandros saloje. Tai buvo šios šalies sostinė. Ir nors ji buvo didelė, tankiai apgyvendinta, niekas taip negalėjo didžiuotis savo miestu, kaip Akelito gyventojai. Jis buvo įsikūręs salos kyšulyje, tad iš pietų, rytų ir vakarų miestą supo vanduo.

Vakarinėje dalyje vinguriavo platus gelsvo smėlio ruožas. Vasara čia buvo sausakimša žmonių. Pasitiesę pledus jie deginosi, taškydamiesi švariu žalsvu vandeniu arba statydami tamsias smėlio pilis, vaikai smagiai krykštavo, jaunuoliai plėšydami gerkles siūlydavo poilsiautojams ledų arba greitų užkandžių. Paplūdimyje stovėjo persirengimo būdelės su moderniais dušais, mat jūros vanduo buvo labai sūrus. Šalia jų ėjo mediniai takeliai apsupti neaukštų palmių. Toliau nuo jūros tiesėsi siauri keliukai. Juos iš abiejų pusių supo pastatai. Dažniausiai tai buvo nedideli mediniai namukai skirti apsistoti vasarą. Kai kuriose gatvėse kyšojo prabangūs vasarnamiai, kampuose dažnai veikė parduotuvės, paplūdimio barai. Ir tik vakarinio rajono gale, kur iki jūros jau buvo kelios valandos kelio, stovėjo nedaug nuosavų namų ir keletas daugiaaukščių. Tai buvo paplūdimio mikrorajonas, kurį visi pašaipiai mėgdavo vadinti „sezoniniu“. Mat vasarą čia vykdavo intensyvus gyvenimas dieną ir naktį, o žiemą visas paplūdimys tarsi apmirdavo. Šiame rajone medinį namuką turėjo ir Kliveriai.

Tai buvo dailus, švelnių, pastelinių spalvų vienaukštis namas, apsuptas medžių ir apjuostas žema tvorele. Kliveriams priklausė nedidelis gabalėlis pievelės. Šalia sienos stovėjo dvi sulankstomos kėdės, prie šono – suskleistas skėtis. Ir nors šis namukas išore niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimynystėje, niekas net negalėjo įsivaizduoti kas slypėjo jo viduje.

Pietinėje Akelito dalyje plytėjo uostas. Čia vyravo mažų ir didelių, nuosavų ir tarnybinių, ir visokių kitokių laivų prieplaukos. Skirtinguose terminaluose galėjai išvysti mažus, baltus kateriukus ir milžiniškus kruizus. Žinoma ne į visas prieplaukas pateksi, mat vienos jų aptvertos tvoromis, kitos – skirtos tik čia dirbantiems žmonėms. Einant toliau nuo jūros prasideda tankus miesto centras su daugybe rajonų. Čia vyravo rutina ir matėsi įprastas vaizdas: kamščiai, automobilių metamos dujos, skubantys žmonės, prekybos centrai, kavinės su užkandinėmis ir kiti paprastam miestui būdingi objektai. Vienoje iš miesto kontorų dirbo ponas Armandas Kliveris. Jis buvo TJE (Tarptautinio Jūrinio Eksportavimo) komiteto pirmininkas.

Rytuose Akelito šurmulys pereidavo į ramią zoną. Visą pakrantę supo milžiniški skardžiai. Į juos didingai duždavo bangos. Nuo jūros tiesėsi platus ir tamsus miškas. Už jo ėjo keli skirtingi kvartalai. Viename jų gyveno Kliveriai.

Sunku būtų teigti, kad jų namas buvo mažas. Ne. Dviaukštis, skeltų gelsvų plytų su veranda. Kairėje namo įrengtas garažas. Pievelėje tarp dviejų obelų vėjo pagalba karts nuo karto sujudėdavo hamakas. Iš nedidelių balkoniukų kyšojo gėlės, veranda taip pat buvo jomis apkarstyta. Neveltui, nes ponia Saldesija Kliver senamiestyje turėjo savo gėlių saloną.

Tai buvo miestas su trijų rūšių prieskoniais. Ir būtent jie – vakarinė, pietinė ir rytinė dalys – Akelitui suteikė skirtingų kontrastų įvaizdį.

***

Tarpdury pasirodė Saldesija. Mama savo garbanotus plaukus buvo susirišusi į tankią uodegą. Apsisiautusi oranžiniu chalatu, ji nušlepsėjo iki šaldytuvo.

– Greičiau, jūs, pavėluosit, – pasakė ji, išimdama produktus.

Kladis pakilo ir pasiėmė kuprinę, numestą ant grindų. Fleva toliau abejinga kramsnojo sumuštinį.

– Klausyk, žinau, kad tu pyksti, bet aš atgausiu tavo surfiksiną... Kaip nors gausiu naują, – dvejodamas pratarė Kladis.

Mama atsisuko į jį ir pažvelgė su gailesčiu akyse. Fleva nunarino galvą. Visi šioje šeimoje žinojo, kokie vertingi ir neįkainojami yra surfiksinai.

– Kaip tu sugebėjai nusileisti į Naitą? – nusisukdama į produktų pusę paklausė mama.

Naitas tai buvo meldais apaugęs tvenkinys kaimynystėje.

– Neįsivaizduoju, aiškiai tariau „namo“, – atsakė Kladis. Jis vėl pasisuko į seserį, – šiandien prie tavęs gali prieiti tas Eskalijus.

Fleva toliau valgė. Regis, ji nusprendė ignoruoti brolį. Merginos plaukai kuo toliau tuo labiau raudonėjo, tad Kladis paskubėjo išsinešdinti. Galiausiai ir ji baigė pusryčiauti. Plaukus teko susirišti į kuodą ir pridengti skarele, mat savaiminis jų spalvos keitimasis žmonėms būtų kėlęs per didelių įtarimų.

Flevai išėjus pro duris, ją pasitiko lietus. Teko pasiimti ir skėtį. Akivaizdu, kad ši diena nieko gero nežadėjo. Laimei, tik atėjus į stotelę, iškart atvažiavo autobusas. Mergina įlipo į jį ir atsisėdo į priešpaskutinę laisvą vietą, kad kuo labiau susilietų su pilka mase.

Fleva neturėjo draugų. Ne, ji nebuvo ta iš kurios visi tyčiojasi, nebuvo atstumtoji. Kiek reikėjo, tiek mergina bendravo su klasiokėmis, retkarčiais susitikdavo su jomis po pamokų. Fleva paprasčiausiai nepritapo. Nors ji stengėsi rengtis kuo paprasčiau, savo plaukais ir kitais išoriniais bruožais mergina labai išsiskyrė iš aplinkos. Ji mėgdavo būti viena, kiekvieną tylos minutę jai nemagėjo užpildyti kalbomis. Geriausias Flevos draugas, kad ir kaip tai keistai skambėtų, buvo Kladis. Ir nors Flevai brolis atrodė vaidinantis perdėtai didvyrišką, o šis sesę vadindavo „piktąja ragana“, Kladis vienintelis žinojo apie presiją ir tai vienijo brolio ir sesers artumą.

Norint pasiekti „Džeimso Voltnerio“ pagrindinę mokyklą (ji taip pavadinta įžymaus keliautojo, atradusio Smalksiandros salą, garbei) reikėjo apie keturiasdešimt minučių važiuoti autobusu. Pirmoje kelionės dalyje, žiūrėdamas pro langą, pamatytum įvairių namukų kvartalus įspraustus tarp žaliuojančių medžių. Flevai čia patikdavo važiuoti dar ir dėl to, kad rytais galėdavai išvysti tekančią saulę ir jos stulbinantį spalvų derinį. Pravažiavus rytinę miesto dalį, prasidėdavo pietinė su visiškai kitokiu kontrastu. Kelionės laikas buvo toks ilgas labiausiai dėl kilometrinių kamščių Akelito centre. Bet galiausiai autobusas sustodavo monotoniškam balsui garsiakalbyje pranešus, jog jie atvažiavo iki „Moksleivių“ stotelės.

Sustojo ir dabar. Fleva palaukė, kol neturintys kantrybės pradinukai, prasispaudę išbėgo iš autobuso. Tada išlipo ir pati. Nebelijo, tačiau oras buvo persismelkęs drėgmės. Balomis padabintu asfaltu mergina žengė link mokyklos.

„Džeimso Voltnerio“ pagrindinė mokykla niekuo nesiskyrė nuo kitų Akelite veikiančių mokyklų. Paprasta, dėžutės formos įstaiga su sava raudona uniforma, savu stadionu, savais mokiniais ir mokytojais. Anksčiau Kliveriai gyveno netoli šios mokyklos, tačiau Flevai būnant septintokei teko persikraustyti į dabartinį namą. Mergina nenorėjo keisti mokyklos, bijodama dar labiau nepritapti prie naujos klasės. Dabar ji gailisi, nes kasdieninės kelionės pirmyn ir atgal labai išvargina. Laimei, mokytis beliko nepilni du mėnesiai.

Pirmoji pamoka – istorija – ėjo nuobodžiai. Fleva bandė prisiminti kaip tiksliai atrodo Eskalijus, bet jai nepavyko. Matė, tik neaiškius jo kontūrus.

Sudzingėjus skambučiui, ji išskubėjo į trečią aukštą. Pasidėjusi kuprinę biologijos kabinete, nuėjo prie palangės ir įsijungė Mp3. Netrukus ją įtraukė skambios melodijos ir Fleva pasijuto atsijungianti nuo realybės.

– Sveika.

Mergina net krūptelėjo. Pakėlusi akis ji išvydo juodaplaukį vaikiną nedrąsiai stypsantį šalia.

– Ar jis tavo brolio? – paklausė šis, tiesdamas ranką. Jo delne gulėjo stiklinis kubas su violetine migla.

– Ne, jis mano, – atsakė Fleva ir plačiai išsišiepė. Širdį užliejo neapsakomas lengvumas, – Kaip Kladis sugebėjo išvykti ir palikti surfiksiną pas tave?

– Kaip tu tą daiktą pavadinai? – kvailai jausdamasis paklausė Eskalijus.

– Surfiksinu. Kladis nepasakojo kas tai? Keista aš maniau jis mėgsta girtis, – abejingai pratarė Fleva. Tuo tarpu Eskalijus vis žvilgčiodavo į paskutines duris koridoriaus gale ir pro jas įeinančią jo klasę.

– Klausyk, man jau reikia eiti, – nervingai ištarė vaikinas, – Kardif pamoka... – kreivai šyptelėjo.

– O. Na tada suprantama, – nusišypsojo ir Fleva, – pasikalbėsime kitą pertrauką, – tarė mergina pasiimdama surfiksiną. Jie abu nuėjo į savo klases, mintyse šypsodamiesi.