Tiems, kurie kategoriškai nusiteikę prieš pusiau dienoraštinio tipo darbus - neskaityti.

Gyvenimas – labai sudėtingas dalykas. Išties, kas galėtų tai paneigti? Mes tai mylime, tai nekenčiame, tai saugome, tai bėgame nuo atsakomybės, ir kas galėtų paaiškinti kodėl? Kas galėtų atsakyti į šį klausimą?
Gyvenimas – tai pamoka. Be mokytojo, be suolo draugo, nuo kurio galėtum nusirašyti – skirtingi kontrolinio variantai. Aišku, visuomet gali paklausti – gal jis žino atsakymą?
Gyvenimas – tai pamoka, kuri nėra dėstoma jokiose mokyklose. Jo neišmokys joks mokytojas. Kaip vaikas turi pridėti ranka kur karšta, kad suprastų, jog ten kišti rankučių negalima, taip ir vėliau, augdamas, jis viską turi patirti savo kailiu. Laimę, meilę, skausmą, neviltį, tyrą džiaugsmą, ir apskritai viską, ką gali jausti žmogiškas kūnas.
Pasaulis toks didingas. Kasdien stebiu save ir suprantu, kaip mes visi atitolę nuo gamtos. O juk ji tokia tobula... Ji įkvepianti. Ji – vienintelė tikra viltis, tas švyturys, kurį mato kiekvienas laivas.
Dažnai sugrįžtu į prisiminimus. Į basas kojas, kurios niekuomet nebijojo jokių akmenėlių. Į neasfaltuotus kaimo kelius, pievas, laukus, ir boružes, kurios nešdavo Dievuliukui mūsų norus ir svajones. Grįžtu pas kolorado vabalus, ir skruzdėles. Grybus, uogas ir obuolius. Į sultis, varvančias smakru žemyn. Į krentančių lapų krūvas ir nerūpestingą vaikišką juoką. Į kuprinę kažkur kambario kampe ir sūpynes, vėją. Į šiltą žieminį paltą, kumštines, močiute kvepiančias pirštines, ir sniegą. Baltą, tyrą ir nepakartojamą. Į varveklius, tirpstančio ledo skonį, balas, pumpurus, katinėlius. Į margučius, krykštavimą, ir ramumą širdyje.
Kai buvau maža, buvau artimesnė pasauliui negu dabar. Galbūt nežinojau, kaip susidaro musoniniai lietūs, tačiau lietų mylėjau ir niekuomet jo nebijojau – neturėjau skėčio... O kam? Bėgdavau į lauką vos tik iškritus pirmiesiems lašams.
O tu? Ar atsimeni save mažą? Su daugybe svajonių, kurių niekuomet taip ir neįgyvendinai? Ar atsimeni visus nubrozdinimus, mėlynes?
Ir štai dabar... Mintimis grįžtu prie gamtos. Gal todėl, kad pavasaris. Gal todėl, kad tiesiog jau laikas. Nežinau, tiesiog taip reikia – aš jaučiu. Viduje tuščia, taip tuščia, kad net skauda. Tos ramybės, kurios pasisemiu būdama gamtoje... Jos nėra. Ir jeigų reikės kada nors gyvenime savo vaikams papasakoti, kas yra lietus, koks jausmas lakstyti lietuje – aš norėčiau rasti žodžius tam papasakoti. Norėčiau, kad mano atsakymas nebūtų: „Nežinau, niekada nelaksčiau lietuje. Juk yra skėtis, kad liktum sausas. O lietuje tu tik sušlampi. “
Jeigu kadanors turėsiu vaikų (kas tikrai tikrai bus), norėčiau matyti pasaulį jų akimis. Ir aš tvirtai žinau, kad kai vaikas manęs paklaus: „Kas čia? “ – aš nepulsiu jam aiškinti. Pirmiausia, paklausiu, o ką čia mato jis? Aš visuomet klausysiuosi savo vaiko. Savo mažojo stebuklo.
Gyvenimas - vienas geriausių dalykų, kuris gali nutikti žmogaus gyvenime. Kiekvienas naujas gyvenimas į mūsų pasaulį atneša kažką naujo, nepatirto ir nepakartojamo. Mes visi esame nuostabūs ir nepakartojami – įspūdingi, įdomūs, reikalingi ir nepaprasti. Žavingi, puikūs ir išradingi. Mieli, švelnūs ir atkaklūs. Mes visi esame tobuli. Kiekvienas iš mūsų turime savo paskirtį šiame gyvenime.
Ne ne, neklauskite, kokia ji. Aš nežinau. Prasmę privalome atrasti kiekvienas pats. Turime pažinti save ir atrasti tai, ko mums reikia. Ko mes trokštame labiau už viską.
Aš trokštu pasaulio. Viso po truputį. Noriu pažintį pasaulį savo skonio, uoslės, jutimo, klausos, ir regos receptoriais. Noriu visų kūnu jausti tai, kas aplink mane. Įsivaizduoju save kalnuose, traukiančią vėsų orą. Miške, įsiklausiusią į paukščių giesmes. Prie krioklio, besiklausančią dūžtančių lašelių muzikos.
Tačiau ką aš darau, kad gaučiau tai, apie ką svajoju? Mano tėtis tvirtina, kad žmogui nėra nieko neįmanomo, jeigu jis turi tikslą ir jo siekia. Tačiau viskas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti... Jeigu tu išsikeli sau tikslą, turi nueiti nemažą kelią. Ir dažniausiai labai sudėtingą... Dažnai mes bijome. Bijome išsikelti tą tikslą, bijome bandyti. Bijome suklysti. Pasiduodame be kovos.
Ne, aš nesu kitokia. Aš taip pat daug noriu, tačiau mažai dėl to darau. Labai mažai. Tačiau jau laikas. Tas laikrodis mano viduje, tas niekuomet nesustojantis laikrodis, kuris krūtinėje suka savo ratukus – tuk tuk tuk – man sako, kad jau laikas, tuk tuk, kažką keisti, tuk tuk.
Jeigu niekuomet nebandysime – niekuomet to ir negausime. Galime labiausiai norėti ledų, tačiau jeigu nieko nepadarysime dėl to – taip jų ir negausime. O ką daryti – pasirinkimų daug. Galime paprašyti mamos, tėčio ar dėdės. Galime nueiti ir nusipirkti patys. Nėra pinigų? Galime pasisklonit, užsidirbti, o gal netyčia rasime kažkieno pamestus pinigus...
Ir kuo toliau, tuo geriau aš suprantu, kad savo gyvenime per daug sėdėjau vienoje vietoje. Dariau per daug nereikšmingų dalykų vietoj to, kad daryčiau tai, ką reikia. Per mažai laiko praleidau su savo šuniu. Per daug miegojau. Per daug sėdėjau prie kompiuterio ir tikrai per daug prakalbėjau telefonu. Per daug valgiau pusfabrikačių, per daug važiavau autobusu vietoj to, kad važiavus dviračiu ar ėjus pėsčiomis.
Pabėgau nuo to, kas padėjo man atsirasti. Pabėgau nuo gamtos – nuo visa ko pradų prado. Nuo savo pradžios. Nuo kiekvieno iš mūsų pradžios.
Pabandyk – tai nieko nekainuoja. Taip man sakydavo keletas protingų žmonių. Ir šįkart aš tikrai pabandysiu pasiekti to, apie ką taip svajoju.
Aš noriu jodinėti žirgais, noriu valandų valandas būti lauke su šuniu. Noriu per lietų eiti pasitaškyti į balas. Noriu naktį paskaičiuoti žvaigždes. Vasarą didžiąją laiko dalį tiesiog mėgautis gamta. Maudytis, gulėti pievutėje (ar rugiuose, chi, būsiu baisiausias ūkininkų košmaras), tiesiog. Noriu žinoti, kad man nereikia jokio telefono, kad rasčiau savo draugus, kitus mylimus žmones.
Jau laikas. Atsiprašau, jeigu kam mano buvimas ne ryšio zonoje sukels problemų – nuo rytojaus išjungiu telefoną. Išjungiu kompiuterį. Ne ne, nedarau taip drąstiškai, kad nebeįjungsiu jo – įjungsiu, tačiau ne tam, kad ateičiau į fb, skype ar one. lt. Ne tam, kad permesčiau akimis demotyvacijas ir alfoj peržvelgčiau populiariausias naujienas.
Tiesiog gyvenime supratau, kad niekam nerūpi tavo tikslai. Nerūpi tol, kol pats nepradedi jais rūpintis. Ir jeigu tu taip niekada ir neprisiruoši kažko daryti – savaime tai nepasidarys. Visur reikia postūmio, pradžios. Jeigu kažko nori – bent pabandyk. Galbūt kažkas įvertins tavo pastangas ir nuspręs padėti tau. O jeigu ir ne, koks skirtumas? Jeigu sugebėsi padaryti tai vienas, galbūt kažkas parodys tave kaip pavyzdį kitiems. O jeigu net ir tai neįvyktų... Svarbiausia, kad tu pasiekei tai, ką norėjai pasiekti.
Aš myliu savo gyvenimą. Beprotiškai myliu savo gyvenimą – jis tobulas, nuostabus, vienintelis ir nepakartojamas. Ir daugiau nebenoriu jo pramiegoti. Jau laikas keltis, tuk tuk. Taip kalba mano laikrodis.
Paklausyk.
O ką kalba tavasis?