Oskaro sesuo Isola gyveno savo tėvų namuose kaip naminis gyvūnėlis, leisdama dienas internete.

Ji jau keletą kartų bandė kažką gražaus parašyti pati. Nesėkmingai. Niekas nenorėjo pripažinti, kad galima rašyti ir apie tai kas gražu. Aplink klestėjo bjaurumo estetika. Vertinga buvo tik tai, kas bjauru. Isola niekaip nerado artimos savo širdžiai srovės, prie kurios galėtų šlietis. Dėl to liūdėjo ir buvo prislėgta. Virpėdavo kaip lapelis, skaitydama visokiausias anonimiškas bjaurybes po savo rašiniais. Neskaityk tų šiukšlių, sakydavau jai. Bet ji skaitė. Mat visa širdimi troško būti graži, tyra ir patikti žmonėms. Dar daugiau – troško patikti visiems žmonėms. Nes juk visiems žmonėms turi patikti tai, kas gražu ir tyra. O kas yra visi žmonės? Visi yra pasaulis. Kokia nesąmonė, sakydavau jai. Pati to nesuvokdama, tu trokšti patikti visam pasauliui.

O lelijos ir rožės patinka visiems, atsakydavo ji. Juk taip?

Na, taip, sutikdavau šiek tiek nenoromis. Ir tuojau pridurdavau, kad esu skaičiusi, jog tas, kas patinka pasauliui, nepatinka Dievui. Ir atvirkščiai. Tas, kas patinka Dievui – nepatinka pasauliui. Tu nori patikti ir pasauliui, ir Dievui. Tu nori to, kas neįmanoma.