Prisimenu tą dieną, kai sėdėjom ant apsilaupiusios palangės ir skaičiavom skyles kojinėse. Tądien ji pirmą kartą apnuogino savo mažąjį kojos pirštelį.
Tuomet dar nežinojau, kiek pirštų turi jos kojos. Kažkodėl maniau, kad moterys visko turi mažiau nei vyrai, todėl jos pirštelį palaikiau vienu vieninteliu. Ėmiau liguistai garbinti tą mažą čiuptuvėlį, kuriuo ji braukdavo per palangės paviršių. Ėmiau garbinti ir ją, sėdinčią šalimais, bet kartu tolimą ir nepasiekiamą.

Dienos slinko greičiau nei pirštelis sumedėjusiais įlinkiais. Atslinko ir tokia, kai ji nebegalėjo patogiai ištiesti kojų – šios tapo pernelyg ilgos, o palangė tartum susitraukė. Tada jos kojos kybodavo nuleistos žemyn. O aš sunkiai beįžiūrėdavau stačiu pėdos kauburėliu slepiamą mažylį.

Nusprendžiau pasipriešinti. Iš kieme išmėtytų lentgalių sukaliau naują palangę. Ši buvo ilga ir plati, kaip tik tokia, kokios reikėjo ištįsėlėms.
Vos tik ji įsitaisė ant šviežia mediena dvelkiančios palangės ir grakščiai ištiesė, rodos, dar pailgėjusias kojas, nekantraudamas ėmiau žvilgsniu leistis blauzdomis žemyn ir ieškoti kyšančio pirštelio. Neberadau. Kojinės buvo užsiūtos.

Pamenu, tądien ji tarstelėjo man vos keletą žodžių ir paskubomis išėjo pro duris. Po kelerių metų atsiuntė nuotrauką iš kažkokio nedidelio miestelio – ten, kur dabar gyvenanti. Nuotraukoje buvo ji, jūra ir nuogos pėdos, kyšančios iš po smėlio paklodės.
Dabar suprantu, kad jis nebuvo vienintelis.