vynuogyne gulėjau apgirtęs ir visai neprisiminiau
kur veda šis kelias panosėj ką dainavo drugys
apie čionykštes moteris apie dėmes arklių nugarose
atsimenu sakė saugokis indėnų jei keliausi amerikon
bet patraukiau kitur kas dabar

rašei įsikūriau netoli drugių įlankos siunčiu vieną tau
kad atvestų atmink  jis visą laiką dainuoja
nebandyki nutraukti antraip paklaidins tave vilkdalgėli
vedžios smėlynais po viešnamius kol išėjęs iš proto
gallop paimsi save už plaukų ir įsuksi tau sakys jog išgėrei
per daug bet netiesa niekuomet netikėk drugeliu
vilkdalgėli

nežinau kodėl mane taip vadinai niekada nemėgau gėlių
kaskart rašydama rinkdavaisi vis kitą vardą įvyniodavai
vis į kitą žiedlapį gal norėjai kad pavirsčiau kokonu
gal būtum pasikabinusi mane ant kaklo juk kai buvom vaikai
siūlu pervėrei vieną sakei dabar tikrai pamatysiu išsiritant drugį
bet ar pamatei

išėjau iš namų netapau kalviu taip ir nenukaliau
jokios pasagėlės o štai ganykla štai arkliai
ką giedojo drugys nesvarbu kurį rinktis
kiek dėmių šito arklio nugaroj kokia moteris
žvyrkely moja karietai
kodėl nesustojus

kiek metų praėjo nebegaliu suskaičiuoti
nuslinko plaukai paseno arklys blunka dėmės
dabar nė pats nežinau laukiniai vakarai ar amerika
žinau tik kad drugiai palieka dėmes pats mačiau
kaip tūkstantis drugių ant karsto sutūpę giedojo
slinkau paskui žmonės kalbėjo mirė moteris
nesulaukusi niekšo mylimojo iš europos
jis matyt dabar guli su dailia prancūzaite

dar vis klaidžioju vis sapnuojas jaunystė tu irgi
sapnuojies o gal netiesa seniai pamiršau
kaip atrodai grįžau ten kur paliko drugys
apleistam vynuogyne vargas man niekšui
neturiu ko išgert gal numirus
nusirengiu švarką
regiu kaip nuo krūtinės pakyla drugys uždainuoju