Erikas išlipa iš autobuso su plačia šypsena. Ištraukęs iš krepšio žemėlapį, pradeda žingsniuoti.
- Taip... Nemažas miestas... Čia yra net „Akropolis“... Palanga netoli... – burbėjo sau po nosimi Erikas ir netikėtai sušuko iš džiaugsmo besdamas pirštu į žemėlapį. – Štai ir viešbutis „Amberton“!
Sau džiaugsmingai švilpaudamas jis patraukė link viešbučio.

- Sveiki. Kuo galėčiau padėti? – tarė viešbučio tarnautoja.
- Norėčiau išsinuomoti kambarį vienai parai. Kiek kainuotų? – klausia berniukas.
- O kur jūsų tėvai? – paklausė tarnautoja.
- Ammm... Žinot... – Erikas galvojo ką gi jam pamelavus. Nusprendė, kad nieko nepeš ir išėjo iš viešbučio.
  „Niekas neišeina! Viešbutis tik su tėvais. Tas Tomas tikras asilas. Ne! Dar blogiau – jis kvailasilas! Nėra kada galvoti apie menkniekius. Reikia nuspręsti kur išsimiegoti. Juk po konteinerius nesiknaisiosiu. Dar ne iki tokio lygio nusileidau. Galvok, Erikai! GALVOK! “
Galvodamas Erikas lėtai žinsgniavo į priekį. Prieš jį iškilo namas ir berniukas jį pamatęs net sudainavo:
- Oi lyyyliiiaaa, oi lylia, oi lyyyyliiiaaa, oi lylia!
„Tu genijus, Erikai. Namas! Tiesiog puiku! Už penkiasdešimt litų tikrai surasiu prie ko prisiglausti. Erikai ir kodėl tu mokaisi tik penketukais? Juk esi genijus iš didžiosios G! Dabar reik sugalvot kur galima geriausiai prisiglaust. Hmm... Palanga! Pagaliau plaukosiu jūra. Palanga aš ateinu! “.

- Kaip pavargau! Visiškai nusikaliau. Galvojau 26 kilometrai nedaug, bet tik dabar supratau, jog tai didelis atstumas. Su dviračiu daug lengviau būtų. Tikriausiai reiks tranzuot. – tarė Erikas, pakeldamas ranką ir ją mojuodamas.
Po kelių minučių sustojo automobilis. Pro langelį vairuotojas pakvietė sėstis.
- Ačiū labai, pone. – tarė Erikas įsėdęs į automobilį.
- Nieko. Tai kur važiuojam? – paklausė vyriškis.
- Į Palangą.
- Puiku. Aš kaip tik ten važiuoju.

Erikas padėkojęs vairuotojui ir išlipęs iš automobilio įkvėpė giliai oro.
- Pagaliau aš savo svajonių mieste – Palangoje! – sušnabždėjo berniukas.
„Dabar genijau tau reiks tik surasti namus ir jose pragyventi vieną paprastą dieną“, sukomandavo balsas Eriko galvoje. Vaikas tuojau pat bėgo ieškoti namo, nes jau buvo vakaras. „Nuo ko man pradėti? Juk negaliu taip paprastai bėgti ir klausti ar priglausite. To nesitikėjau savo plane, bet nieko susitvarkysiu. Jeigu suradau kas mane pavežtų, tai surasiu ir kas mane apgyvendintų. “
Po valandos ieškojimų Erikas užsinorėjo valgyt. Jau buvo gilus vakaras, bet Palangoje dar degė šviesos. Vaikas pamatė, kad už kelių šimtų metrų eina trys pavojingi vyriškiai. Erikui vos nepradėjo drebėti kinkos. Berniukas skuodė į priešingą pusę sau neregėtu greičiu, bet pasukęs už kampo pamatė kitus besišvaistančius vyrukus, tik šį kart jų buvo penki. “Kas čia? Mafijos karai kažkokie? “ Erikas stovėjo kaip įbestas ir negalėjo pajudėti. Iš baimės jis prarado laiko nuovoką. Erikui atrodė, jog jis stovi jau kelias valandas. Pančiai neleido net krustelti. Berniukas taip įsitempė, kad net pamiršo kvėpuoti. Pagaliau atėjo toji akimirka! Iš už kampo išniro penki vyrukai.
- Vaikeli, ar nežinai, kad naktimis čia bastinėtis negalima? Kur tavo mama? Ar ji nežino, jog tamsiuoju paros metu čia karaliauja blogiukai? – pasakė pats aukščiausias. Jo veido Erikas negalėjo įžiūrėti, nes akys buvo pilnos ašarų.
- Ko verki? Tėvai paliko vieną? – tarė antrasis ir po jo pasisakymo visi pradėjo juoktis.
- Atiduok krepšį! – suriaumojo trečiasis ir visi pritariamai šūktelėjo.
- N.. nn.. e... Ne! – surėkė vaikas.
- Kvailys. Ką daugiau galiu pasakyti. – pasakė pirmasis ir po šių žodžių tvojo Erikui iš visų jėgų.

- Ė.. Kelkis! Tu dar gyvas? – pasakė kažkoks nepažįstamas balsas.
- Kas tu? – paklausė nustebęs Erikas. Jis vis dar buvo užsimerkęs.
- Atsimerk. – pasakė žmogus ir pliaukštelėjo ranka per veidą.
Vaikas staigiai pašoko lyg sapnavęs košmarą. Aplink tvyrojo tamsa.
- Kur aš?
- Tu guli ant asfalto. Pro namo langą mačiau kaip tau trenkė vienas ir paskiau paėmę tavo krepšį visi nuėjo. Po jų išėjimo aš atėjau pasižiūrėti.
- Ko nepadėjai? – atgavęs sąmonę suriko Erikas.
- Tyliau! Visi miega! – sušnypštė nepažįstamasis. – Norėjai, kad mes abu dabar čia gulėtume? Kas tave išgelbėtų? Jeigu ne aš, būtum sušalęs dabar.
- Būčiau atsikėlęs ir... – tarė Erikas.
- Ne vietinis tu čia turbūt, jeigu dar bastaisi. – pertraukė berniuką žmogus. – Nurimk dabar. Viskas praėjo. Tu saugus.
- Visus mano pinigus paėmė ir rūbus! Ką pasakysiu grįžęs namo tėvams? – savęs paklausė Erikas.
- Jog tave apiplėšė – tarė nepažįstamasis.
- Tu nieko nenutuoki.
- Eik į mano namus. Įsimiegok ir rytoj papasakosi ką čia veiki. Gerai?
- Super – pasakė Erikas ir išsišiepė iki ausų. Pagaliau jis rado namus.