- Miegi?
- Snūduriuoju.
- Jau rytas?
- Na taip, bet dar labai anksti.
- Kiek tas anksti?
- Keturios. Būk geras, miegok.
- Bet aš nenoriu daugiau miego.
Maira atsimerkė. Prie jos lovos stovėjo Emilis, plaukai pasišiaušę, ant skruosto įsispaudę pagalvės nelygumai.
- Dar labai anksti. Eikš čia, pas mane, - moteris pakėlė antklodę ir mažylis susirangė greta.
- O man būtina miegoti?
- Taip, Mili. Būtina.
- O kas bus jeigu aš neužmigsiu?
- Užmigsi, būk ramus.
- Bet...
- Jokių bet, užmerk akis ir miegok.
Emilis pasisuko ant šono, suspaudė akis. Maira vos nepradėjo juoktis, bet susilaikė. Užsimerkė ir pabandė grįžti prie sapno. Tačiau salsvas vaikiško šampūno kvapas kuteno nosį ir neleido susikaupti. Tik vėliau, kada tylą pradėjo užgožti bundančio miesto triukšmas, moteris vėl užmigo.
Kai pramerkė akis, laikrodis rodė jau po septynių. Kurį laiką ji spoksojo į lubas, po to pasiražė, apsidairė po kambarį. Spinta, veidrodis, keletas išgertų kavos puodelių ant palangės, sujaukta Emilio lova.
- Mili? – paklausė stodamasi iš lovos. – Kur tu?
Įsispyrusi į šlepetes ir rišdamasi chalatą ji nuėjo prie durų.
- Emili? Tu vonioje?
Tačiau atsakymo vėl nebuvo. Širdis pradėjo neramiai daužytis. Virtuvėje buvo tylu. Koridoriuje jo batai gulėjo kur palikti. Maira jautė į smegenis plūstantį kraują, širdis nesiliovė daužiusis. Ji įkišo galvą į svetainę.
- Mili?
Ant kilimo buvo išmėtytos „Lego“ kaladėlės, o fotelyje miegojo Dainius. Jo glėbyje, po antklode, Maira įžiūrėjo kyšančius Emilio plaukus. Ji priėjo, pakėlė antklodę ir paėmė vaiką ant rankų. Dainius atsimerkė.
- Labas, - sušnabždėjo. – Grįžęs radau jį žaidžiantį. Nenorėjau pailikti vieno.
- Kodėl nenušei į lovą?
- Jis nenorėjo niekur eiti.
- Kaip budėjimas?
- Ramus šįkart. Turėjom vos keletą iškvietimų.
- Eisi miegoti?
- Nežinau, turbūt.  O ką veiksit judu?
- Nuvešiu Emilį į lopšelį. Po to važiuosiu į darbą. Galiu užtrukti, būtų gerai, kad penktą pasiimtum jį.
- Aš popiet turiu važiuoti į susirinkimą, - Dainius suspaudė lūpas.
- Tada nesvarbu, - Mairos akys apsiniaukė.
Emilis nenoriai pramerkė akis. Moteris tylomis jį nuprausė, aprengė, sušukavo plaukus. Tada pati greitosiomis susitvarkė.
- Mama? Kodėl tu tokia liūdna?
- Viskas gerai, mažuti, mamytė tik truputį pavargusi, - išspaudė šypseną grūsdama skalbinius į skalbyklę.
- Tai gal tu truputį pamiegok?
- Vėliau, Mili, vėliau.
- Vėliau būsi dar labiau pavargusi.
Mama daugiau nieko nebesakė. Greitosiomis nuėjo į virtuvę, padarė kakavos, sutepė sumuštinį ir surinko mamos telefono numerį.
- Labas, mama. Tu šiandien užsiėmusi? Ne, viskas gerai, tik norėjau kad šiandien iš lopšelio pasiimtum Emilį. Ne ne, tiesiog Dainius turi reikalų, o aš užtruksiu darbe, - atsiduso Maira. - Ne, nieko rimto, mama, tiesiog turiu susitikimą su reklamos agente. Taip, gerai. Taip, paimsiu jam drabužių, atvažiuosiu jo vėlai vakare. Nieko tokio, parsivešiu miegantį. Taip, gerai. Ačiū. Ir aš tave myliu, mama.
- Važiuosim pas močiutę?
- Panašiai.
- Tai važiuosim?
- Ne, Mili, močiutė pasiims tave iš lopšelio.
- O tu negali?
- Ne, aš turėsiu dirbti, mažuti.
- O tėtis?
- Jis irgi turės dirbti, - sumurmėjo Maira nešdama indus į kriauklę.
- O močiutė neturės dirbti?
- Nežinau, Emili, - riktelėjo. – Eik, pasiimk keletą žaislų, - pasakė jau ramesniu balsu ir stumtelėjo vaiką pro duris.
Mairai drebėjo rankos. Ji jautėsi kalta dėl tokio nesusivaldymo. Juk Emiliui dar tik dveji su puse, jis nekaltas dėl jos nesutarimų su Dainiumi, dėl nuolatinių Dainiaus reikalų darbe ir nesugebėjimo rasti laiko šeimai...
Kartais Maira taip norėdavo susidėti daiktus, pasiimti sūnų ir važiuoti tolyn iš čia, kuo toliau nuo šių namų, nuo tos lovos, kurioje keturias iš septynių naktų ji miega viena. Tačiau tada akyse iškildavo vaizdas, kaip Dainius įeina pro duris, Milis pašoka nuo grindų ir ištiestomis rankomis bėga pas jį. Ji negalėjo sau leisti iš vaiko atimti tėvo. Tai būtų per daug savanaudiška, tiek ji suprato.
- Mama? Galiu pasiimti gaisrininkų mašiną?
- Imk ką tik nori, Mili.
Maira dėjo į maišą kelnes, megztinį, maikutes... Daugiau nei reikia vienam vakarui. Tačiau Maira turėjo planų...