Rašyk
Eilės (1301)
Proza (870)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 0 (0)
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Knygynas manoknyga.lt





Beribė erdvė gaubė mus. Nepaliesta ir nesunaikinta svetimų rankų, kurios kaskart vos pamačiusios, teršdavo ją savo bereikalingais darbais. Miškas. Štai kas gaubė mus ir leido pasijausti saugiais. Bent vieną iš mūsų.
Prieš mane stovėjo lūšys – pasipūtusi, savimi pasitikinti ir jaučianti baimę, mano baimę. Miškas izoliavo visą garsą, kuris sklido iš mano gerklės. Šauksmus pakeitė keiksnojimai, o vėliau dejonės. Sukau galvą kaip pabėgti. Senelis mokė nebijoti, bet jis niekada nebuvo tokioje situacijoje, o gal buvo, bet nepasakė. Dabar tai neteikė svarbumo. Mane graužė sąžinė dėl prabėgto bereikalingo laiko. Turėjau kažką nuveikti vietoje to bereikšmio bastinėjimo su kvailais draugais. Viską atiduočiau, kad jie būtų čia su manimi. Nors lūšys įveiktų visus mus, bet vis tiek mintis apie draugus, esančius šalia ir taip pat bijančius man teiktų bent mažą lašelį vilties.
Iš apmąstymų mane privertė išeiti lūšies vos girdimas sėlinimas. Aš tą sėlinimą atpažinau. Tai reiškė, jog ji tuojau puls. Panika, adrenalinas ir baimė maišėsi. Stovėjau kaip įkalta vinis. Praradęs net mažiausią viltį aš verkdamas šaukiau. Šaukiau nesuprantamus dalykus, kurie atitraukdavo dėmesį nuo užklupsiančios nelaimės. Laikas bėgo lėtai. Tai truko kelias sekundes. Man atrodė, kad valandas. Kai kurie sako, jog prieš mirtį pro akis prabėga visas tavo gyvenimas. Tai netiesa. Prieš mirtį prisimeni visus artimuosius ir meldi, kad jie būtų šalia, globotų tave, išgelbėtų, bet to niekada nebus.
Lūšys šoko...

Širdis kelia didesnį skausmą nei tą kurį kels lūšys...

Užsimerkiu, taip įsivaizduodamas, kad mirsiu užsimerkęs...

Krentu, manydamas, jog mane patiesė...

Ar aš gyvas?

Sukalbu maldas galvodamas, jog tai padės patekti man į dangų. Buvau labai religingas nors nevaikščiojau į bažnyčią.

Atsimerkiu ir pamatau lūšį... Valgančia kiškį!
Mane apėmė ramybė ir džiaugsmas. Nors gyvenimas dažnai man būdavo tamsių spalvų, bet šį kartą aš džiaugiausi. Nedirbtinai ir nepriverstinai. Mano kūne kunkuliavo laimė, bet net nepalaukęs supratau, jog turiu dingti. Atsistojęs nuėjau savais keliais. Kelionė baigta
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai.
Skaitė: 382

 
Rynė Pirmuoju sakiniu turėtum įtraukti skaitytoją. Tu, deja, jį pasitinku sakiniu, kuris jau virtęs trafaretu. Tai nestebina, nesudomina.
Dar nerandi savęs.
2011-09-18 00:50
pp
pp
pabandyk mąstyt apie save, apie tekstą, apie jo reikšmę ir esmę. kartu ir atskirai.
2011-08-26 00:08
Mėja Ok. Pasakysiu nuoširdžiai - pertraukos prozą skaityti žiauriai tingiu, tad neskaičiau ir tavo ankstesnių tekstų. Kaip suprantu iš Utos komentaro, jų čia esi įkėlęs daug ir keli dažnai. Net jei to ir nedarytum, 100% pritariu, kad tekstus pabrandinti nepakenktų.
BET. Skaityti tokį tekstą, kuriame, taip, daug minties šuolių, kurio kalbinė raiška oooooj kaip toli nuo tobulybės, kuris dar ir pilnas loginių netikslumų ir t.t. ir pan., man vis tik geroooookai maloniau nei kokį klišių pilną ir originalumo nė per nago juodymą neturinį tekstelį, kokius rašo nemaža dalis 'rašančių' trylikamečių. Atleisk, kad kreipiu dėmesį į tavo metus, bet tiesa ta, kad jie šį tą rodo. Man, pavyzdžiui, rodo, kad turi marias laiko dailinti stilių, kalbą etc. Jei tau malonu rašyti, tai rašyk, kad ir po tris tokius tekstus per dieną. Žinoma, kreipti dėmesį į kritiką - labai ir labai svarbu. Bet nepriimk jos asmeniškai ("iš manęs nieko gero?" ?! Juk Uta kalba ne apie tave, o apie tavo tekstą) ir stenkis tobulėti. Nebūtinai taip, kaip tau pasako, svarbu jausk savo tobulėjimą pats. Na ok, baigiu postringaut. Apie tavo tekstą sąmoningai nieko labai nerašau, duosiu tik patarimą - kai parašai, pamėgink persiskaityt ir paklaust savęs, kodėl parašei BŪTENT TAIP. kodėl tas, o ne kitas žodis? nes dabar atrodo, kad į šį klausimą daugeliu atvejų atsakymo nėra.
2011-08-19 00:14
Į mėgstamiausius įsidėjo:
Šita informaciją mato ne visi. Norite matyti?