Girdžiu, kaip tyliai plaka mano širdis.
Girdžiu, kaip vėjas beldžias į duris.
Girdžiu, kaip skamba girios daina,
Bet širdis man tyliai kužda:
„Aš tik poetė vieniša“.

Greit saulė patekės ir išsklaidys tamsos šešėlius.
Greit paukščiai pračiulbės
ir praskaidrins mano dieną.
Nors pasaulis toks gražus,
Aš žinau visas grožis žus.

Kai mirtis jau tyliai sėlins į kūną,
Ir reikės visam laikui užmerkti akis,
Tada mirs tik mano kūnas,
Aš žinau siela visada išliks.

Kai ji atsiskirs nuo bejausmio kūno,
Ir kils dangun tokia lengva ir laisva
Visada žinojau ir žinosiu,
Aš tik poetė vieniša.