Visiška bedugnė ir bekraštė dykuma.
Pūvantis teisingumas, įsismelkęs į pasąmonę.
Tarsi vėžys ėdantis smegenis.

Nesiliaujanti iš šlykšti tyla spengianti ausyse,
Lyg mažas vaikas rėkiantis galvoje.
Pavargę nuo melo ir dejonių,
Lieka tik minutės iki beprotybės.
Uždari kambariai, keliantys keistas asociacijas.
Dabar tu vienas ir užsisklendęs, langai sandarūs ir nepraleidžia triukšmo,
Kad ir kiek bešauktum.
Atsibusk!

DAINIUS TEIŠERSKIS