Pro metalines ledo grotas, žiūrėdamas tyloj,
Mąstai ir lauki vienišas tamsoj.
Šilta ugnelė vis rusena tavo pavargusioj širdy.
Viltis kaip kalinį vis laiko žiauraus pasaulio apsupty.
Lyg vakar dieną pameni tą veidą, kurio pamiršti negali.
Tą šypseną kaip skaisčią saulę, plevena ji dangaus žydriausio pakrašty.
Tą tyrą balsą, tartum orą, gaivaus pavasario ryte.
Tau trūksta viso to be proto, širdis tau plyšta vienatve..
Bet tu vis sėdi vienų vienas, gyvendamas praeitimi,
Tikėdamas sulaukti meto, kai džiaugsmas vėl širdy sušvis.