Mergaitė tylią naktį sėdi lovoje, prie lango. Rytoj bus Kalėdos. Mandarinais kvepiančios Kalėdos. Tačiau mergaitė nemėgsta Kalėdų. Ne todėl, kad jai jos nepatiktų. Tiesiog ji neapkenčia to kalėdinio šurmulio, tuščių šypsenų, kvailų papuošimų, kurie šią šventę daro visiškai neypatingą. Kalėdos tampa nebe švente, o tiesiog kančia.
Mergaitė vis mąsto apie Kalėdas. Ne tokias, kokias mes turime dabar, o tas, kokios buvo iš tikrųjų. Dabar trumpam užsukus į parduotuvę gali prisirankioti visą saują beverčių šypsenų, prisiklausyti iki soties kalėdinių su kvailomis melodijomis skambančių dainų. O seniau žmonės dainuodavo savo dainas, giesmes. O kas liko dabar… Kur dingo tradicijos? Kur? O dar visi tie palinkėjimai: “Lamingų Kalėdų! ”, “Laimingų Naujųjų metų! ”… Kokie jie tampa beverčiai ir niekam neįdomūs. Linkime laimingų Kalėdų, tačiau net nesusimąstome kokios tos laimingos Kalėdos turėtų būti… Mergaitė mąsto, kodėl žmonės nepagalvoja apie tai, jog Kalėdos mažytėmis kojytėmis labai greitai atlėks, ir taip pat greitai išbėgs, o jūs stovėsite pasimetę tyloje ir nesuprasite kas čia įvyko.
Mergaiitė skaičiuoja žvaigždeles. Ji taip norėtų nors viena iš jų paimti į rankytes, tačiau nepasiekia. Gaila… Nejučiomis jos skruostą paglosto smulkios ašarėlės. Ji ilgisi savo tėvų. Norėtų šypsotis, tačiau nesugeba (iš jos akių iškrinta dar keletą kristalėlių), šiandien ji jaučiasi dar blogiau nei bet kada. Jai ne Kalėdos rūpi, o ilgesys jos galvoje sukas.
Ji paima nuo naktinio stalėlio poezijos knygą. Tik poezija jai leidžia atsipalaiduoti ir pasinerti į atskirą pasaulį, kurioje ji gali susikurti geresnį gyvenimą. Mėnulis šviečia ryškiai ir ryžtingai, apšviečia visą mergaitės kambarį. Ji atsargiai nušluosto nematomas dulkeles nuo poezijos knygos ir atsiverčia bet kokį puslapį. Pašnibdždomis pradeda deklamuoti Christos Alten eilėraštį “Kai tu miegi”:
Ša, neūžkite, mašinos,
Laikrodėli, netiksėki,
Ir, mėnuli, baltasklindi,
Šiąnakt vaiskiai nespindėkit!
Pailsėkit! Aš budėsiu, -
Savo mylimą uždengsiu.
Nuo šiaurinio vėjo gūsių
Antklode šilta tau būsiu.

Mergaitė taip norėtų, kad ir jai atsirastų ta “Antklodė”, kuri ją uždengtų nuo pasaulio blogybių, apgobtų nematomu šydu ir nuskraidintų į kitą pasaulį. Ne tokį, kokį ji turi dabar.
Mergaitės akytės pilnos ašarų. Ji taip ilgisi savo tėvų. Taip norėtų juos pamatyti, apkabinti ir pasakyti: “Aš jus visus labai labai labai myliu”. Bet ji dabar tai sakytų visai kitaip, ne taip kaip anksčiau sakydavo. Dabar ji tai sakytų su didele meile, kuri pripildyta mažyčių ilgesio lašelių.
Ji užverčia knygą. Atsisuka į lango pusę. Pakelia akis į dangų. Jos veidą apšviečia mėnulis. Mergaitė švelniai priglaudžia rankas prie krūtinės ir ruošiasi. Ruošiasi paprašyti stebuklo: “Brangusis Dieve, man nereikia jokių žaislų Kalėdoms, jokių mašinėlių, jokių lėlių, aš tiesiog noriu, kad mano tėvai sugrįžtu. Ačiū Tau”.