Žalių samanų apsuptas trobesys. Ten apsilanko mergaitės baltais sijonais, mojuodamos permatomomis porceliano spalvos rankutėmis. Sijonai su išblukusiais nėrinias, o jos kaip avelės ganosi išdykėlės pamiškėje. Tas pats peizažas. Mergaitės vakare sugrįžusios į trobesį žaidžia kortomis, geria vyną, jų klegesys kilnoja trobesio stogą.
  Aš guliu. Ir girdžiu kaip jos lipa laiptais. Kaip jų basos kojytės trinksi į medinius laiptus, o šitie seniai dusliai sudejuoja. Negaliu pakęsti, kai jos liečia mano garbanas, o aš negaliu paglamonėti jųjų. Jos tik nusijuokia, kad yra galingesnės už mane ir kaip pulkas pamišusių varnų  išnyksta su tokiu trenksmu, kad net stalas visom keturiom pašoka į orą iš baimės.
  Tylu. Girdžiu vyriškus žingsnius ir tą krebždesį kaip jis raitoja marškinių rankoves. Sizifas šiandien sugrįžta į namus. Jis pasilenkia, paima iš spintelės viskio, įsipila. Seniai nebuvo namuose. Tačiau jis amžinai negali atsigerti. Troškulys besotis. Tik prikiša prie lūpų stiklinę kartėsio ir vėl pasilenkia, paima iš spintelės viskio, įsipila. Pasilenkia, paima iš spintelės viskio, įsipila. Taip sizifiškai pastrigęs laike bando atsigerti.
  Ryte pasiima skrybelę, atraitoja prakaito pamylėtas gelsvas marškinių rankoves ir leidžia trobesiui miegoti.
  Vieną naktį palikau jam viskio, bet jis įpylė savojo ir padėjo man ant naktinio stalelio. Girdėjau kaip alsavo man į kaklą. Tąnakt jo akys įgavo atspalvį. Jis pklojo savo marškiniais išbalusį mano kūną, pasiemė skrybelę, išeiginę lazdelę ir su savo sesutėm peržengė trobesio slenkstį.
  Išgėriau viskio ir pasidarė geriau.