“Lietui barbenant į stiklą”

Tylu. Ramu. Rašau ir rašau. Lietaus lašelių ošimas vyrauja lauke. Lietus vis stiprėja. Dangaus kamputy girdisi tylūs griaustinio ryksmai. Pribėgu uždaryti lango. Spėjau įkvėpti tyro deguonies pliūpsnį. Lietus nuo stogo varva tiesiomis linijomis. Lašai įsigeria į žemę. Ir išnyksta į nežinomybės prarają.
Prisėdu arčiau durų ir įsistebeiliju į dangų. Jis švyti . Galiu matyti tokį beribį, tokį nekaltą, tačiau labai priklausomą dangų. Mano virpantys pirštai prisiliečia prie pusšilčio durų stiklo. Veidą liečia rudos garbanėlės, kurios taip norėtų išbėgti į tarsi sningantį lietų. Pakeliu akis į dangų. Pilkuma, nedidelis melsvos spalvos lopinėlis įsiskverbęs tolumoje. Visai šviesu. Nuo gėlių lapelių tyliai varva vanduo, kuris nori nepastebėtas susigerti į žemę. Žiūriu į tolį. Į medžius, kurie prisisunkę lietaus jau alsuoja drėgme. Lietus po truputėlį vis rimsta.
Pridedu tušinuką prie lūpų ir susimąstau. Susimąstau apie gyvenimą. Kas jis iš tiesų yra? Kodėl įvertini tik tada, kai prarandi? Kodėl dangus verkia? Kodėl man kyla tiek daug kvailų klausimų?
Lietus vis po truputį rimsta, tarsi sunkiai kopiant į milžinišką kalną. Plačiai atveriu duris ir tiesiai į plaučius įkvepiu mažytes oro daleles.
Atsigulu ant lovos, šaltas, drėgnas vėjelis glosto mano veidą. Reikia nustoti rašyti. Aš tai žinau. Įkvėpiu ir iškvėpiu tyliai tyliai, o lietutis vėl pradeda barbenti į stiklą: “Tuk Tuk Tuk”.