Laimingi siluetai
tyriau už baltą sniegą
lengvučiais potėpiais
nudažo širdį.

Tu - basas keliauninkas
su maldaknyge
užanty.
Tavo -
visos keturios pasaulio šalys,
bet mieliausia ta,
kur veda žvyrkelis duobėtas
ir kartais pakelėse kvepia alksniai...
Kur pametei save
ir vėl radai
galybę kartų,
Kur žmonės kelias
dar prieš aušrą,
kad pabėgtų iš tamsos,
Tu vakarais ten
prausdavai rankas žemėtas
ir puošdavaisi povo plunksnom...

Žiūri ten,
ir pravirkti noris -
mažutėm paukščių pėdom
nusagstytas laukas,
kaip iš mažų dienų...

Keleivi,
kai tau pabos
tiesos ieškoti iškvepintose terasose,
Prisimink,
kad tau vienam
jazminai žydi
prie namų.