-Tikriausiai, tu šiandie turėtum būt viena? -paklausiau draugės eidama namo iš parduotuvės. Ji žingsniavo šalia manęs ir nešė dėžę, kurioje buvo patupdyta nedidelis juodas kačiukas. Jai visuomet būdavo gaila į laukus išmestų naminių kačių ir šunų. Šis atvejis nebuvo pirmasis iš tų visų atvejų. Draugė namuose laikė jau du šunis ir tris kates. Niekaip nesuvokiau, kaip tėvai jai leidžia laikyti tiek gyvūnų. Mano tėvai jau būtų mane išmetę ir prigąsdinę, kad su gyvūnais namo negrįščiau. Aš šventai beveik klausiau tėvų šituo klausimu.
-Nevisai viena. Būsiu aš, mano gyvūnai ir knyga, paskiau vadovėliai su namų darbais, -atsakė jinai ir tęsė: -Šitą kačiuką pavadinsiu Juočkiu. Arba Juočke. Kaip manai, ar tiktų, Juste?
-Tiktų, nors nemanau, kad tai gera mintis temptis dar vieną katę į namus, -vos ištarus „namus“ aš atsidusau. Iškart galvoje iškilo mano kambarys, apkabinėtas filmų ir žvaigždžių plakatais. O svarbiausia - galėsiu persirengti sausais rūbais ir žiūrėti į langus. Man niekad nepatiko lietus, darganos, smarkus vėjas, apniukusios dienos. Ši diena kaip tik atitiko mano apibūdinimą.
-Tau katės nepatinka, Juste? -draugės mestas žvilgsnis buvo piktokas.
-Patinka, bet žinai mano tėvus. Mama gyvūnų nemėgsta visai, nes atseit mamai įkando šuo, o rando nemačius, tai nelabai ir tikiu. Jei jie nebūtų tokie užsispyrę...
-Tikriausiai aš jų nesuprantu, -užbaigiau savo pačios monologą su savimi apie užsispyrusius tėvus. -Tai, Regina, aš galėčiau ateiti pas tave šiandie?
-Nežinau. Reikės pavedžioti Rudį ir Tigrą. Vėl jaučiu bus padarę ant kilimo. Kaip nekenčiu valyti ką jie pridirba.
Nusijuokiau. Reikėjo pereiti gatvę. Už kelių šimtų metrų buvo matyti rausvos ir pilkos spalvos daugiabučiai. Mano namai buvo ketvirtame aukšte. Sustojom, kad automobilių savininkai mus praleistų. Draugės kačiukas vis braižė dėžę, norėjo išlipti laukan.
-Ššš, mažiuk, dar pabūk dėžėje. Duosiu pieno ir galėsi gyventi su kitais namo gyventojais, -Regina kreipėsi į kačiuką. Žvelgiau į ją kiek pavydėdama. Vienintelis mano „gyvūnas“ tebuvo vienerių sulaukęs brolis, kuriam nusišvilpt ar valgo matematikos vadovėlį, tvarkingai padėtą ant stalo, ar drasko naują „Lietuvos ryto“ laikraštį. Per brolį teko pirkti naują vadovėlį, beveik už keturiasdešimt litų.
-Tarsi katės mokėtų kalbėti, -prunkštelėjau. -Nežinau, kodėl esi pamišusi dėl tų kačių, bet man tikrai reikia eiti.
Regina pakėlė galvą.
-Tavęs niekas čia nelaiko. Gali, panele vasara, keliaut namo, -draugė kiek nuliūdusi ištarė. Bent jau man taip pasirodė. Pastaruoju metu, visi puola ant jos. Mano dėka.
-Gerai, einu. Iki, panele braške, -nusivaipiau ir pasukau link savo namų nė neatsigręžusi. Net nežinojau ar ji pasakė „iki pasimatymo“. Nors tai nėra svarbu.

                                                                                                                      ***
Vidutinio dydžio kambaryje, tai yra – mano kambaryje buvo vėsu. Už balkono ir langų stiklų  tamsu, bet nuo gatvių sklido šviesa. Butų stikluose degė lempos. Visos jos atrodė veik vienodos, bet kaip visuomet, už langų verda  kiti gyvenimai.
Namų darbai reikalavo susikaupimo, bet ne šypsenos netoliese, tamsoje skęstančiam medžiui. Užduotus darbus visad darydavau pasileidusi gana trankios roko muzikos. Pajutau kišenėje vibruojantį telefoną. Nenoriai ištraukiau telefoną ir prisukau kolonėlių garsą, kad pamišęs dainininkas netrukdytų man kalbėti. Skambino Regina.
-Klausau, -atsiliepiau. Viduje pajutau, kad jaudinuosi, tarsi kalbėčiau visam pasauliui, o ne draugei. -Kas nors nutiko? -pridėjau klausimą. Krimstelėjau į apatinę lūpą. Šiandie Reginos mokykloje nebuvo, o aš visiems pasakiau, kad jos namai nėra tvarkingi ir smirda visos jos kambarių kampai. Dar kai ką išdaviau kitiems tai ko niekad neatskleisiu.
-Juste, klausyk, man iškilo bėda. Nežinau, kaip tai nutiko, bet nutiko.
-Kokia bėda? Ar gali nekalbėti be užuolankų? Dėstyk, -žvelgiau į kompiuterio ekraną. Kaip tik gavau žinutę nuo Anglijoje gyvenančio draugo. Įsitaisiau patogiau kėdėje ir ėmiau maigyti klaviatūros klavišus viena ranka, o kitoje, ir taip aišku – laikiau telefoną.
-Tėvai labai susibarė, pradėjo skraidyti lėkštės. Tėvas išėjo, o dabar mama verkia ir kraunasi daiktus. Jie skiriasi. Aš nežinau ką man daryt, -Reginos balsas drebėjo už ragelio. Sumirksėjau, užduočių juostoje pasirodė oranžinis švytėjimas.
-Pirmiausia, jei verki – nurimk, nes tai jų problemos, antra – jie tave myli ir niekur tavęs nepaliks.
-Bet mano augintiniai, kur jie dėsis? -draugė šniurkšt nosimi pora kartų. Atsidusau. Pažvelgiau į draugo žinutę, jis rašė: „pasiilgau tavęs, maže, norėčiau, kad tu būtumei su manimi. “Užsimerkiau ieškodama sprendimo.
-Atvažiuok pas mane, -ištariau. Bet iškart pasigailėjau vos tai ištarusi.
-Negaliu. Juočkis bus vienas, o juk tavo tėvai nemėgsta augintinių.
Sudejavau tyliai. Regina niekad negalėjo nekalbėti apie savo augintinius;ji per daug juos mylėjo, nesvarbu, kad kartais skųsdavosi dėl jų sukeliamų problemų. Aš jutau, kad ilgai neištversiu. Norėjau nusikratyti šito žmogaus.
Miegamajame ėmė verkti brolis. Norėjau vakaro pabaigos, užsidengti galvą ir miegoti. Troškau rytojaus ryto su savo naujais rūpesčiais.
-Kodėl iš manęs visi klasėj šaiposi? -Regina paklausė netikėtai. Pažinojau iš jos klasės pora mergaičių, su kuriomis bendravau. Aš su jomis apkalbinėdavau Reginą. - Jie visi sakė, kad tu jiems pasakei kas man buvo vaikystėje.
-Aš nieko nežinau. Aš neturiu laiko, atleisk man, -pasakiau besigindama ir nuspaudžiau raudoną mygtuką. Padėjau telefoną ant stalo. Man jinai buvo nusibodusi iki gyvo kaulo. „Tai kaip gyvenimas pas tavęs, maže? “-draugo klausimas atrodė nereikalingas. Mirksėjau priešais kompiuterio ekraną mąstydama apie norą išeiti kur nors, kad manęs neliktų čia. Padidinau kolonėlių garsą ir nutylėjau tėvams, draugui ką padariau.

                                                                                                                ***
Reginos tėvai išsiskyrė. Iš apkalbų supratau, kad buvusios draugės tėvas turėjo kitą moterį. Ji laukėsi jo vaiko. Regina su manimi nekalbėjo, sužinojo, kad melavau ir slapčiomis apkalbinėdavau ją, išdavinėjau mūsų paslaptis. Buvusi draugė susidėjo su viena merginų gauja. Ji buvo jų dešinioji ranka.
Negalėjau patikėti, kad buvusi draugė taip smarkiai pasikeitė. Aš bandžiau atsiprašyti jos, bet viskas baigėsi klyksmais ir keiksmažodžių virtine. Gailėjausi savo klaidų, bet draugė nebenorėjo matyti manęs;ji mane ignoravo su visam. Skausmingai žvelgiau kaip Regina virsta kitu asmeniu, kurio niekaip negalėjau atpažinti. Tai vis per tą melą ir apkalbinėjimą. Dabar aš buvau jos vietoje – man praėjus, vaikinai imdavo juoktis. Vienas sugebėjo išsukti man ranką.
Vieną gražų pavasario vakarą aš žingsniavau taku, vedančiu link sodų. Praėjau pro šiukšlių konteinerius ir pamačiau dėžę. Tą pačią, kurioje kažkada tupėjo Juočkis. Buvau netoli draugės namų. Dėžės vidus iki pat viršaus buvo prikrautas. Joje buvo sudėti visi mano dovanoti daiktai. Taip žmonės nusikrato praeities. Atpažinau juos. Nusisukau. Kažkur sukranksėjo varna ir išgirdau lyg pasišaipymą: „Išdavikė! “. Nusprendžiau niekad čia nebeužklysti...