II skyrius

XVI amžius.
      Siaura gatvelė, kuri buvo išklota senais akmenimis, o aplink stovėjo seni, bet gražūs iš akmens ar molio pastatyti pastatai, staiga prisipildė akinančių šviesos žiburių, aidėjo šūksniai. Kažkas kažkur skubėjo. Kai kurie žmonės atrodantys lyg šmėklos, mat buvo su juodais apsiaustais, su savimi turėjo ginklus, šakes, grėblius. Jie visi bėgo... ar gaudė? Minia tarsi praskriejo pro gatvelę net nestabtelėjusi. Gatvėj buvo dar kažkas nemalonaus ir pavojingo. Padarai slėpėsi ir bandė likti nepastebėti.
      Netikėtai padarui slenkant stogu, viena sena ir nusidėvėjusi čerpė nukrito. Apačioje bėgusi gražiai apsirengusi mergaitė išgirdo čerpės atsimušimą į akmenuotą taką. Ji atsisuko ir pažvelgė aukštyn į mėnulį. Virš nedidelio, apleisto namo stogo pamatė monstrą. Jis buvo nežmoniškai baisus. Mergaitė dar buvo maža, tad nieko negalėjo padaryti. Ji tik sužviegė kaip tik galėjo garsiausiai.
      Žmonės plūstelėjo iš įvairiausiu kampelių kur tik jie buvo užlindę ir ieškojo velnių. Išgirdę mergaitės klyksmą atskubėjo jai padėti. Ir kaip tik laiku. Padaras jau būtų puolęs mergaitę norėdamas užčiaupti.
      Gyventojai nieko nelaukdami pradėjo padarą kapoti, braižyti, draskyti, kol galiausiai tas nusibaigė ir jo likučius sudegino. Vyko žiauri egzekucija Vaizdas buvo šiurpus ir baisus, tačiau mergaitė net nenusigręžė. Ji viską stebėjo ir  šypsojosi. Mergaitė jautė pasididžiavimą savimi. Dabar ją visi gerbs. Nevadins maža ar mažvaikę, pono dukrele...

      Visi džiūgavo dar vieno demono išvarymu. Pono, kurio dukra surado padarą, namuose, buvo iškelta nedidelė šventė. Grojo muzikantai, buvo daug skanių valgių. Mergaitę visi sveikino, o jai tai labai patiko.
      Šokiai, dainos... Tokia šventė būna rengiama kas kart sunaikinant demoną. Visiem įpusėjus šventę, prakalbo ir ponas.
      - Mielieji ponai ir ponios, seserys ir broliai, vaikai ir jų seneliai, na, štai dar vienas laimėjimas mūsų kaimui, pagaliau išvarytas ir sunaikintas dar vienas demonas! - pasigirdo džiaugsmingi šūksniai iš salės ir pritarimo žodžiai, - Štai, jau nedaug trūksta ir galėsime ramiai miegoti, nebereiks saugoti savo vaikų ir gyvulių, galėsime ramiai į lauką išeiti naktį ar paryčiais kai dar nesubrėško saulė... ar kai ji nusileido... Mūsų tikslas yra šventas, daugelis kaimų buvo išžudyti, tačiau mes visi kartu užkirtome tam kelią savo miestelyje! - vėl pritariantys šūksniai. Ponas rankos mostu visus netildė, kad galėtų tęsti toliau. - Tad džiaukitės šia pergale kaip ir visomis kitomis. Po mažą žingsnelį į priekį, bičiuliai! - nuaidėjo garsūs plojimai, šūksniai, švilpimai, padėkos žodžiai...
      Staiga, atsistojo vienas pagyvenęs vyriškis, galbūt jau visai senukas. Buvo gana apgirtęs, bet atrodė, kad nori taip pat kažką svarbaus pridurti, tad ponas leido.
      - Ačiū mesjė, noriu pridurti prie jūsų nuostabios ir įkvėpiančios kalbos dar šį tą. - ponas linktelėjo duodamas leidimą. - Noriu labai padėkoti jūsų dukrai, kuri mums padėjo sučiupti demoną. Jei ne ji, galbūt mūsų būtų likę vienu ar net kelias mažiau... Manau, reikia jai padėkoti už drąsą. - visi taip pat paplojo. Tik ne ponui, o jo dukrai. Kurie sėdėjo arčiau, atsisukę mergaitei padėkojo, apkabino, vyrai paspaudė ranką, vaikai apspito kaip didvyrę.
      -  Na, o dabar mieli svečiai vaišinkitės toliau! - užbaigė kalbas ponas.
      Visi toliau džiaugėsi pergalę, nors ir maža..
      Bet niekas iš salėję esančių net nenumanė, kad kai kas už lango kankinasi. Stebi ir labai nori visus esančius išskersti. Nenumanė, kad gali kilti pavojus jų gyvybei.

      Padaro skausmas buvo nežmoniškas. Toks pat kai neteko tėvo, seserų, mylimosios, o dabar paskutinio likusio savo artimojo - brolio. Būtų daužęs stiklą ir įvirtęs vidun, bet ji laikė sveikas protas. Pirma, jis nelaimės, antra, žus taip pat žiauriai kaip jo broliukas ir kiti artimieji. Jis sukūrė keršto planą. Tam reikės kantrybės, bet jis juk gyvens dar ilgai, taigi kantrybės jam užteks.
      Po antrosios kalbos nugriaudėjus plojimais, ta pati niekšinga mergisčia matyt kažką ir vėl išgirdo. Laimei prieš jai pažvelgiant pro langą padailintą gražiu vitražu, jis spėjo pradingti.