Aš nežinau. Dabar klūpau prie lentynos pilnos senų atviručių ir laiškų, o keliai po truputį raudonuoja nuo kietų buto grindų. Šitas butas ne mano. Laikrodis, kėdė, spinta, lova – ne mano. Tik aš esu sau. Bet investicijos į save pačią man neatsiperka. Gyvenimas – veltėdis ir juodoji skylė kartu. Ar aš jį galiu parduoti? O kas pirks iš manęs... Nors maistas mokamas, bet skrandyje nepasilieka, todėl iš jo jokios naudos. Kvepalai išgaruoja, dažai nusiplauna, rūbai suplyšta, plaukai nusmunka, akys apanka, balsas užkimsta, vidaus organai suyra, oda susiraukšlėja, lūpos atvimpa, ausys apkursta, nagai sulūžta, rankos ir kojos išsisuka, o smegenys išdžiūsta. Jokios naudos po mirties, o gyvenant vien nuostoliai. Net dabar, kai jis gretimame bute šeria kaimynės katę, kurios nekenčia (kaimynės ar katės – koks skirtumas), aš pingu. Nes baimė netekti, mielieji, tikra gyvenimo infliacija. Ir perkamoji, ir nuotaikos galia sumažėja. Tik kaimynui iš gretimo buto padidėja geriamoji galia. Bet, kai pastaroji aplanko, net arklio galios bevertės jį sutramdyti, nes pats tampa asilu. Ir jis šeria katę, o ši murkuoja ir godžiai valgo. Ir negi paliksi beryjančią katę? O jeigu pasprings arba pasakys, kad neskanu? Jam reikia pabūti pas kaimynę, nors jos ir nėra, nes sienos prisigėrusios kitos moters kvapo, sukelia priklausomybę. Būtina peržiūrėti visas nuotraukas, pasidžiaugti jos atostogomis, gimine ir figūra. Palaistyti gėles, o tai – geraširdiškumo grynuolis. Katei pavalgius, iššukuoti jai kailį baisiai čiaudint ir kosint. Dar nebaigus mirti, užmigdyti katę (nors dar vidurdienis) ir išeiti tyliai iš kaimynės buto. O dabar tu sugrįžti, ir tavo žingsniai garsūs. Nušlepsi į virtuvę, pasidarai puodelį arbatos, manęs nepaklausęs, ar aš nenorėčiau (gal todėl, kad atsakyčiau teigiamai?). Viskas kaip vakar ir užvakar, ir dar milijonus metų atgal, kai rinkome uogas prie kraterio, o mūsų sūnus įkrito į magmą. Vargšas sūnus, kad neturėjo tėvų, o su mamutais užaugo. Jie dainuodavo mamutų lopšines, o kai nusibosdavo eidavo pas medžiotojus pažaisti rusiškos ruletės. Dabar ir mes žaidžiame. Žaidžiame meilę ir atsidavimą. Kaip gražiai rytais atrodome. Vienas su kitu, būdami atskirai. Tokios nuotraukos tu nežiūrėtum ir nekrykštautum. Sakytumei: „Kai miega, visi gražūs“. Bet man buvai pats gražiausias. Ar aš tau – nežinau. Taip ir nepasakei, nors tyla po „myliu“ būdavo, kaip septyneri metai einant į Tibetą, bet nusiridenus nuo kalno, taip jo ir nepasiekus. Atėjai dabar į kambario orą, kuriuo aš alsuoju. Kvėpavimas rimsta, burnoje tirpdau deguonį ir bandau atsiminti tavo skonį. Atėjai ir pasilikai. Bet aš nežinau. Todėl klūpau prie degančios lentynos, o mano keliai svyla. Matai – kaip gražiai rūksta gyvenimas. Langą atidaryk, kas bus, jei patys nuo savęs užtrokšim.