Ankštame kambaryje, kurio sienos nuo drėgmės bei besikeičiančių metų laikų buvo apipelijusios, jau kurį laiką stovėjo apdengtas pianinas. Lengvas audinys, papūtus vėjui, kildavo aukštyn, atidengdamas ir parodydamas instrumento ornamentus, raižytus ir dailintus ne vieną valandą, kad tik juo kas grotų, kad pirštai klavišais lakstytų ir muziką skleistų. Ne eilinis tai buvo pianinas – pagamintas specialiai Jūratei. Ji buvo mergina septyniolikos metų, rudų žvitrių akių, o valiūkiškos garbanos atkreipdavo kiekvieno dėmesį. Teisybę sakant, Jūratė buvo apdovanota grožiu ir talentu. Nuo pat mažumės mergaitė lavino savo pirštus, kad tik jie kuo greičiau ir tiksliau bėgiotų klavišais. Kone kiekvieną dieną su didžiu džiugesiu ir jauduliu prisimindavo tą dieną, kai mama, pastebėjusi Jūratės polinkį muzikai, nuvedė ją į muzikos mokyklą. Viskas jai rodėsi stebuklinga, išgalvota, ne šio pasaulio rankomis padirbta. Tiek mergaitę sužavėjo muzikos instrumentai, kad ši vaikščiojo nuo vieno prie kito, retsykiais, kai mama ir vadovai nematydavo, priliesdama klavišą, stygą ar ornamentą, puošiantį violončelę. Jau kitą dieną ji su džiaugsmu žingsniavo į pastatą, slepiantį pasaką. Taip sakydavo pati Jūratė. Be galo įdomu ir gera buvo mergaitei, tarytum būtų pakliuvusi ten, kur svajojo visąlaik – į pasaką. Tai buvo akimirka, kurios vaikišku žavumu abejoti Jūratė nedrįsta lig šiol.
Laikui bėgant, pasakiškumo muzikoje Jūratė ėmė įžvelgti vis mažiau. Kas buvo dėl to kaltas, nei mergaitė, nei jos mama suprasti negalėjo. Sunkiai bandė mergaitė groti, rasti muzikoje kažką, kas vestų į priekį, tačiau su kiekvienu bandymu patirdavo vis didesnę nesėkmę – noras groti mažėdavo. Begalės valandų, praleistų, stengiantis išmiklinti pirštus, buvo nubrauktos vienu mamos parašu, reiškusiu, kad Jūratė nebelankys muzikos mokyklos. Skaudu tai buvo Jūratės mamai, tačiau versti dukrą groti būtų buvę kurkas sunkiau. Šį nelengvą sprendimą mergina priėmė prieš trejetą metų, kai šiai buvo keturiolika. Būtų galima kaltinti paauglystę, tačiau, žinant tai, kaip ją auklėjo, koks buvo jos charakteris ir draugai, ši versija atkrinta.
Pirmoji diena be muzikos Jūratę stebino, mat ši nejuto liūdesio, palikus muzikos suolą, gal ir jutosi kiek keistai, tačiau tas jausmas buvo kurkas silpnesnis už ją aplankiusį džiaugsmą, nesuvaldomą laisvę. Jūratė nebandė spėlioti, kodėl pasijuto laisva, juk niekada nesijautė įkalinta muzikos, tik džiugiai ir viltingai žvelgė į ateitį. Jai rodėsi, kad šis pasirinkimas atversiantis jai duris į kitus dar nepažintus menus, leis tapti įvairiapusiška asmenybe.
Gyveno mergaitė, žinoma, ne viena, tad jei kam ir trūko jos skambinimo pianinu vakarais, jau seniai pavargusiais pirštais, buvo butent jos tėvai. Mama – trisdešimties metų moteris, kurios veido dar nevagojo pirmosios raukšlės, o plaukai buvo pavydėtinai sveiki. Ji buvo tas žmogus, kuris mėgo muziką. Nesvarbu koks tai buvo akordas, minorinis ar mažorinis, kiekvienas ją vienodai apsvaigindavo. Nepaisant to, ji gana greitai susitaikė su tokiu dukros pasirinkimu. Kitaip reagavo tėtis, kuris su muzika lyg ir neturėjo nieko bendra, išskyrus tai, kad jo tėvas kažkada grojo akordeonu. Vyras, atrodė, nėrėsi iš kailio, kad tik jo Jūratė grįžtų į muzikos mokyklą, kad vėl skambintų. Deja, bet tai buvo bergždžios pastangos. Jokie argumentai neįtikino mergaitės grįžti ten, iš kur pabėgo. Ilgai suko galvą tėtis, kas gi galėtų jos mažajai Jūratei padėti vėl pajusti muzikos grožį, svaigulį. Tai, ką jis sumąstė, prilygo gyvenimo tikslui. Buvęs gana neblogas stalius, vyras užsibrėžė tikslą pagaminti pianiną. Žinoma, nebuvo kvailas, suprato, kad tam reikia išsilavinimo ir specialių žinių apie tą instrumentą, tad bendravo ir tarėsi su savo vaikystės draugu, gaminusiu būtent pianinus.
– Sveikas, Kazy, klausyk, iškilo čia man tokia problema. Matai nelabai žinau, koks medis geriausias pianinui? Pagelbėsi? – teiravosi telefonu.
Tokiais ir panašiais klausimais draugą vyras užversdavo kiekvieną dieną. Nors skambindavo paslapčia, kad niekas nematytų, kiekvienąsyk bijodavo, kad kas nors jį mato, kad praneš dukrai. Sunku būtų buvę gaminti instrumentą, niekam apie tai nežinant ir norint, kad nekiltų įtarimas, tad vyras šią idėją pristatė žmonai, nė neleisdamas jai prieštarauti. Tiesiog konstatavo faktą. Jei ne ji, Jūratės tėčio planas, ko gero, ir nebūtų išdegęs.
Prie to didžio instrumento vyras plušėdavo vakarais, kai dukra jau miegodavo. Retsykiais Jūratė išgirsdavo keistus garsus, bet mama aiškindavo, kad tai miške kokie darbininkai bildantys. Tikėjo dukra mamos žodžiais, kaip netikėsi.
Laikas bėgo, vis daugiau medžių krito dėl kilnaus tikslo. Paskutinis štrichas, akcentas, kurį vyras sugalvojo – ornamentai. Nenorėjo, kad tai būtų eilinis vaizdas, troško, kad tai kaip nors žadintų vaizduotę, trauktų groti. Nors sutvertas dailei ir raižiniams nebuvo, ėmėsi darbo. Štai vienas raštas pinasi, štai kitas jau ant jo lipa, kryžiuojasi, sukasi, marga...
Visą tą laiką, kol tėtis gamino naująjį instrumentą, Jūratė nė nepalietė senojo, atrodė, kad visai atsiribojo nuo muzikos.
Atėjo vasara, tad ir merginos gimtadienis. Būtent jo su nekantrumu laukė tėtis, nes žadėjo įteikti dovaną – pianiną. Pati Jūratė mąstė, jog tai būsiąs eilinis gimtadienis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Smarkiai klydo. Nors ir buvo nustojusi groti, tėčio dovana sujaudino. Ji vėl kaip maža lietė ornamentą po ornamento, spaudė klavišus, tik jau ne paslapčia, o drąsiai. Jau atrodė, kad planas pavyko, kad Jūratė vėl gros, vėl džiugins savo dainele, kaip tas žiogelis pievoj. Vis dėl to merginai tai nepažadino daugiau jausmų.
Taip ir stovi dabar tas nepaprastas pianinas kambaryje, dulka, nereikalingas būdamas. Jūratė visai neseniai išvyko gyventi į užsienį, tad šiandien kambarys tuščias. Išvyko, nes nebesugebėjo gyventi ten, kur kone kiekvienas ragina ją groti, tai tarsi grauždavo Jūratę iš vidaus. Išgirdusi prašymą ką nors sugroti, ji nuleisdavo akis, giliai įkvėpdavo ir atsakydavo negalinti. Mergina nemelavo. Ji išties negalėjo. Kažkas tarsi laikė, surakinęs jos rankas. Vienu metu ji juokėsi, kad tai piktoji ragana, muzikos mokyklos direktorė, užkerėjo jos pirštus. Iš pradžių ši mintis jai atrodė juokinga, tačiau kuo toliau, tuo geriau suprato, jog tai esanti tiesa. Šio supratimo tėvams ji neaiškino, net neužsiminė apie tai, tačiau giliai širdyje vis puoselėjo viltį, kad užkeikimas kada nors pasibaigs, kad jos pirštai vėl taip pat greitai ir gerai lakstys pianinu, sukurtu būtent jai. Deja, bet šiandien viskas, ką mergina galinti ar norinti galėti – tiesiog vegetavimas...