Valiūkiškai šypsodamasi, staipeisi prieš veidrodį. Sukiojai aplink pirštą garbanas, vis žvilgčiojai, ar aš nematau. Išgirdusi, kad ateinu, bėgdavai į kambarį ir puldavai po antklode. Girdėdavau tavo kvėpavimą dažnai neritmingą, tačiau tokį vaikiškai žavų. Alsuodavai kuo tyliau, o aš, stebėdama tave, vis juokaudavau, kad nukirpsiu kasas. Sukrizendavai ir vėl nutildavai.
Tik pajutusi, kad kvėpuoji viena, ir aš vėl sukuosi virtuvėje, išlįsdavai – patalas sukrebždėdavo. Tada jau gražiai susišukuodavai plaukus, nors šepetys gerokai lenkdavo ranką žemėn. Apsidairiusi aplinkui, visada pastebėdavai, kaip šnairuoja dvi akys. Tai linksmas vėželis šypsojo nuo lentynos. Kartais naktį, kai sekdavau pasaką, sakydavai, bijanti, jog tai jis, o ne aš, kasas nugnybsiantis. Aš tik nusijuokdavau, nuramindavau tave ir grįždavau prie darbų.

Oi kokios dailios tos
Garbanėlės! Laukan
Išėjus, supa jas vėjas.
Bėkime, slėpkimės
Žingsniai artėja…
Šmurkšt į lovytę, kur
Gera, ramu. Dingo
Mamytė, paliekame du…

Sėdėdama lovoje ir vartydama senus albumus, šnekėjai, kad nusikirpsi plaukus. Juk vasara, norisi, kad vėsiau, gaiviau būtų, o jie tik trukdantys. Įtariau, kodėl taip troškai atsikratyti kasų. Neseniai su jaunuoliu iš Vilniaus susipažinusi buvai. Mačiau, kaip velniukai šokinėdavo, kaskart, kai išgirsdavai skambutį į duris. Mane pakšteldavai į žandą, o jį… Jam atiduodavai lūpas. Kai būdavot kartu, atrodydavo, jog dangūs susilieja. Nepaisant to, nedoras jis man vis rodės, pykomės. Kokiam gero būdo vaikinui rūpėtų kasų ilgis? Atšaudavai, kad kitaip nevalia. Nesupratau.
Tais metais iš Vilniaus grįžo ir tėvas, darbą praradęs. Nesigilinom, kas ir kaip. Terbelėje šiugždėjo saldainiai.. Įkritęs saulės spindulys privertė sublizgėti daug raudonų žnyplių. Tu nusisukai ir nuėjai į kambarį, netarusi nė žodžio. Rodėsi, nė nesidžiaugei tėvelio grįžimu… Stebėjausi.

Bauginančiai žvelgia dvi
Akys, raudonis įgnybęs mane.
Nesugebu džiaugtis, ir teka
Persunkta melo banga.
Dalytis ir duona, ir saule
Gebu tik pati su savim.
Trumpėja kasos nenoriai,
Brendu vis giliau užmarštin.

Vis rečiau būdavai namuose, vis dažniau kulniuodavai į kirpyklą. Plaukai kaskart trumpėdavo vis labiau, kol vieną dieną palikai visai trumpaplaukė. Į kirpyklą ne viena ėjai, o su tuo vaikinu. Klydau dėl jo, stipriai klydau. Su tėčiu nebendravai, kuris anksčiau tiek džiaugsmo teikdavo. Užsidarei viena su savimi. Negalėjau suprasti, kur suklydau… Atsiprašau.
Džiaugsmas užplūdo mus tik tada, kai burbtelėjai, jog laukiesi. Vis dažniau išgirsdavau iš tavęs žodį, tikėjau, kad viskas stoja į savas vietas. Harmonija, rodėsi, vėl saisto savo siūlais.
Ilgakasė gimė gražuolė, stipri, tvirta. Virpančia ranka šukuodavai jai plaukus, o aš prisimindavau, kaip maivydavaisi prieš veidrodį. Taip artima ir pažįstama viskas rodėsi. Vieną dieną apsižvalgei kambary, kai mažoji snaudė, išvydai tiek baimės vaikystėje kėlusį paveiksliuką, ir skruostu nusirito ašara. Neišpasakytai talpi, subrandinta. Supratau – daug nepasakyta…