Buvo giedra rugpjūčio naktis. Aš ėjau drėgnu ir tuščiu paplūdimiu, o mano kojas skalavo šalta Baltijos jūra. Užverčiau galvą į beribį dangų - viena žvaigždė spindėjo taip ryškiai ir buvo tokia keista, tarytum judėtų. O tada ji nukrito. Tiesiog kaip žvakė paskutinįsyk sublykčiojo ir ėmė leistis. Iš pradžių lėtai, tada vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai užgeso ir nukrito kažkur į jūrą. Na, bent jau man taip pasirodė.
Noro tąnakt nesugalvojau, ir visai nesusimąsčiau, jog po poros dienų laikraštyje puikuosis antraštė „Rugpjūčio 15-osios naktį į Baltijos jūrą nukrito nedidelis lėktuvas“.