Mažąją Agnytę prižadino šaltas vanduo, tekšintis jai tiesiai ant putlaus žanduko. Ji atsisėdo, pasirąžė ir išsigando: namas ūžė. Langus talžė stiprus vėjas. Buvo tamsoka. Agnytė šiaip ne taip nutipeno iki lango, pasistiebė ir mažais pirščiukais įsikabino į rusvą palangę. Labai smarkiai lijo, debesys buvo grėsmingi bei sunkūs ir atrodė, kad vėjas tuoj išlauš langą. Mergaitė išsigando ir palindo po lova. Ji iškart apdulkėjo kaip sena statula, bet jautėsi saugi.
Nustojo lyti. Agnytei pasidarė šalta, tad ji išlindo iš savo slėptuvės ir nejučiomis žvilgtelėjo pro langą: baisių debesų jau nebuvo matyti, ant medžių lapų kabantys lietaus lažai žėrėjo saulėje, visur buvo tuščia ir ramu, tik tolumoj bindzeno baltai juoda katė. Telkšojo daug balų ir nuo kelio purvinas vanduo tekėjo į šalimais esančius griovius.
Agnytė išėjo laukan. Basas kojas iškart pasitiko šaltas lietaus vanduo ir mergaitei sugurgė pilvukas. Ji prisiminė, kad kažkur kaime ‘‘Mū mū‘‘ ėda žolę, tad pabandė padaryti tą patį. Žolė nesusikramtė ir strigo gerklėje, galiausiai Agnytė ją išspjovė ir susiraukė. Dar truputėlį pastovėjo ant šaltos žemės ir nušlepseno prie didelio griovio. Nieko nelaukdama pradėjo lipti į jį. Purvinas vanduo stingdė plikas kojas. Kas žingsnį griovys vis gilėjo ir, kai jau vanduo Agnytei buvo iki šlaunų, ji paslydo ir visa įgriuvo į rudą vandenį. Jis gėlė mergytės kūnelį, bet ji nenusigando. Atvirkščiai - pradėjo krykštauti! ‘‘Šokoladinis baseinas! - galvojo ji, - Aš tokia laiminga! ’’