Žiūrėdama į dangų matau tave,
Tavo akis, veidą, lūpas...
Bet dangus niekada nesugebėjo –
Atspindėti tąvojo grožio,
Nupiešti iš debesų tavo jausmų ar
Pasakyti tavo žodžių,
Tai galėjau tik įsivaizduoti.
Mintyse išgirsti, suprasti, pajusti...
Bet patekau čia,
Ir dabar man to nebereikia,
Dabar kiti mane įsivaizduoja,
Kalba su manimi mintyse,
Mane prisimena...
Kokio dar objektyvo? Ne mėsą turguj sveriam juk. Nesutinku, kad prastas tekstas. Romantiškas ir neįpareigojantis - gal, bet tikrai nėra prastas. Nors ką pataisyti yra, žinoma.