Didžiausias siaubas, kokį apturėjau vaikystėje, buvo darželis su pietų miegu. Todėl labai laukiau laiko, kada pradėsiu eiti į mokyklą. Buvau gera mokinė, bet kiek pasiblaškiusi :)) tai ir klaidos dažniausiai būdavo būtent tokios kilmės. Iš pamokų labiausiai patiko lietuvių literatūra ir istorija. Dar patiko chemija, biologija ir geometrija. Buvau knygų rijikė ir beveik maniakė, nes vieną kartą perskaityti man neužtekdavo. Kadangi knygas „rydavau“, skaitydama antrą ar trečią kartą vis atrasdavau kažką kita ar kitaip. Mano mėgstamiausių knygų pirmąjį trejetą sudarė: „Vaistiniai augalai“, „Mitologija“ ir Š. Brontės „Džeinė Eir“ (sunkiau suderinamą trijulę turbūt sudėtinga būtų sudėlioti, bet man visa taip stebuklingai derėjo).  Pirmą eilėraštį parašiau šešiolikos, ir tai buvo ... TAIP. Tai buvo meilės seiliukas, kuris prasidėjo taip „Tu išėjai, tu palikai mane, na ką gi, aš neverksiu, žiūrėk, matai? Juk aš stipresnė už tave [...]“ ... bet verkiau, oi, kaip verkiau, nes JIS ne tik kad manęs nepaliko, bet ir pamatęs nebuvo :)). Verkiau ir rašiau. Paskui nustojau verkti, bet rašyti nustoti nepavyko :)