"Esu ne kartą minėjęs, kad nemėgstu vaidybinių filmų, patį vaidybinio filmo žanrą laikau išsigimėlišku. Tai, kad prieš šimtą metų kinematografija nepasuko keliu, kurį nurodė pirmasis arba vienas pirmųjų dokumentinių filmų (šis trumpas brolių Lumière’ų fragmentas vadinosi „Traukinys“, ne, jis vadinosi „Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį“), o ėmė štampuoti filmus-spektaklius, laikau tragišku abortu. Visos kinematografijos ateitis buvo dokumentika, o vietoj to dabar turime ištisas išblukusių, susirangiusių celiulioidinių juostų saugyklas su šlykščiais buržuazinių pasisėdėjimų vaizdeliais à la Nemirovičius-Dančenka. Reikėjo pasiutusiai filmuoti 1913-ųjų revoliuciją Meksikoje, 1911 metų Kinijos revoliuciją, nukirstas galvas su kasytėmis, kūnuose įstrigusias kulkas. Filmuoti Žiemos rūmų paėmimą 1917-aisiais (ten nebuvo nė vieno operatoriaus, kokia gėda!), pasidavusius ministrus, apsitriedusius junkerius nuplėštais antpečiais. Po dvidešimties metelių juos teko nevykusiai vaidinti (taip, revoliuciją, tačiau prastai suvaidintą) iškreipiant istorinę tikrovę. Jei tada būtų filmavę Ungerno žygį į Mongoliją, į Ugrą, jo Azijos diviziją, dabar turėtume tokius nuožmius veidus, tokias raukšles, tokias šypsenėles... Vertas šimtų stalonių ir švarcenegerių su jų silikoniniais raumenimis. Techniškai tais laikais buvo viskas įmanoma, bet štai tiesiog nesusiprotėjo iš estetinių sumetimų. Užtat iššvaistė visą šimtmetį celiulioide fiksuodami pieštas dekoracijas, arbatėlės ir alkoholio gurkšnojimus svetainėse, bukus buržuazijos pokalbius. Retkarčiais bandė filmuoti batalines scenas, statistus aprengdavo uniformomis, bet visa tai dvokė šlykščiais Rytų Europos gašlūnais, buržua Stanislavskiu ir Nemirovičiumi-Dančenka, jų šlykščiu aktorių prakaitu.

Beje, egzistuoja ir filmai šedevrai. Per visą kinematografijos istoriją jų nedaug. Šedevrai gimė atsitiktinai, nes pats filmo-spektaklio žanras – paliegęs. Šedevrai gimė nepaisant žanro."

Iš: Эдуард Лимонов. Русское психо. М.: Ультра. Культура, 2003

Perskaitęs šitą straipsnį prisiminiau kaip vieną gilią,šaltą žiemą B.D kavinėj iš kažkur staiga išdygęs vienas girtas pankas išdėstė savo nuomonę apie kiną (įsiterpęs į pokalbį):
O AŠ MANAU,KAD KINAS YRA ŠŪDAS. JIS VAPŠIE NEATSPINDI TIKROVĖS.JIS NUTOLĘS NUO MŪSŲ

Galbūt taip. Nepaisant jo brovimosi į visas gyvenimo sritis,bandymų kuo nuoširdžiau ir natūraliau parodyti kaip mes elgiames, kaip valgom,kokie būnam supykę,kaip mylim,kokie juokingi kartais atrodom.Šiuolaikiniai filmai iš dalies atspindi statistiką.Šiurpūs,Čikatilo kūrybinio mąstymo reikalaujantys kriminalai,fast foodas,kamščiai,pyktis,kofeman ija.
Kartais gerai pasižiūrėt į tokį veidrodį.Kartais labiau traukia gėris ir grožis,tikėjimas žmogaus vertybėmis.


Prisiminiau Selindžerio herojų kuris taip šlykštėjosi kinu.
Aš žymiai labiau šlykščiuosi tai ką su JUO daro TV. Užmeta kokią reklamą įdomiausioje vietoj, plauna smegenis naudodami kokią 25 kadro technologiją,kuri pasamoningai veikia maždaug taip:
-IMK MA NE
-PA IMK MA NE, MA ŽU TI

o tada po visų tų reklamų,net neatsimeni apie ką buvo filmas.
Kodėl šita moteris verkia, už ką nužudė šitą keistą tipelį...aaa...pala jie gi čia žaidė rusišką ruletę...bet gi jie nėra rusai...o gal...ufff kokia čia šalis...aiškiai postsovietinė...kurgi daugiau taip žvėriškai gertų...o pala, čia drama ar bojavikas...o gal siaubo...pvz man baisu žiūrėt į šitą snukį...

--OFF

Todėl manau,kad filmus žymiai labiau verta siųstis,nuomoti.Leisti pinigus vardan malonumo.Jau geriau mokėti pinigais, negu smegenų lastelėmis reklamų metu.Che


Visgi jaučiu,kad man gera ilgam užsukti į kino pasaulį.Nepaisant jo kuriamos iliuzijos, hipnozės, pavagiamo laiko, teatrališkumo,kurio taip apstu ypač lietuviškame kine. Bežiūrėdamas tokius filmus baisiai pasiilgstu teatro.Reiks kada užsukt ir ten.Butinai.

O dabar šypsokitės, mielieji, jus filmuoja.