Man nereikia gulėti ant lovos ir pusnuogei rūkyti, kad galėčiau dėstyti savo teorijas ir stengtis viską paaiškinti. Aš galiu tiesiog pasiimti tušinuką ir spausdama jį iki kraujuotų dantenų kritikuoti tuos vėjus, kuriuos kalbėti aš taip gerai moku – todėl jų ir nekenčiu, todėl ir atpažįstu. O man juk reikia ne to.
-Mums reikia humanizmo, sentimentalizmo, realizmo, romantizmo, mums reikia visko, nes net jei jau viskas ir yra parašyta ar sukurta iš esmės, dar niekas nekalbėjo viso to mūsų balsais – dar niekam demokratija neatrodė tokia šlykšti ir kartu tokia realistiškai neišvengiama. Ir tai nėra nei sintaksė, nei stilistika, tai nėra sąmonės srautas, nei nesuvaldomos pasąmonės srovės. Nei mes valdom tekstą, nei tekstas valdo mus – mudu tiesiog einam kartu, kiekvienas po vieną koją, tobulai bendradarbiaudami, aš duodu tekstui tai, ko jis nori, kad būtų, sakykim, „geras“, o tekstas man atiduoda tai, ko reikia man – kartais netgi mane pačią.
-Ak, kad leistų man kas atsižadėti kūno, aš atiduočiau jį kiekvienam dykai, vardan tų niekam nereikalingų idealų. Demokratijos niekam nereikia. Net mums, Irena – tą akimirką aš sėdėjau nevėdinamam tualete ir rūkiau žiūrėdama į kampą – nežiūrėk į mane taip, raudonom akim, geriau duok tas mitologines našlaitės šukas, paduok jas nuo švaros ir moteriškumo pjedestalo, aš mesiu jas aukštyn ir danguj išaugs tankus miškas, aš noriu pasiklysti ten, po to surasti kelią, pažinti tą mišką ir ten gyventi – vėl surasti šukas ir šukuoti savo atmintį, kai ji nupliks. Nes aš negaliu būti laisva su tuo rožių ir diedų bobulių šleifu, su man nebeįveikiamu „tu privalai“, ką aš privalau, Benai, tu turi žinoti atsakymą, tu taip gerai žinai visus tuos reikalus, nagi, Benai, pagrok savo akustiniais skudučiais, nes taip skamba mano laisvė, aš negaliu būti laisvesnė, nes jūs visi negalit sutraukyti grandinių, kurių nėra, ne, tai tik aš jas įsivaizduoju, kad galėčiau kovoti prieš kažką, man juk reikia revoliucijos, Irena,
Aš nebenoriu jam kalbėti, aš nežinau, kur eina mano žodžiai. Ir vėl ir vėl esu kalta, esu labai kalta – pamirštais vardais, nepasakytais žodžiais ir prisiminimais,
Irena, pagrok skudučiais, mano bangos eina nuo kranto, šiąnakt bus audra, vardan tų šaltų laiptų ant kurių aš vis dar tupiu šaldydama savo ideologijas, pagrok, Irena, čia taip maža vietos.